„Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal – prieš laiką lygūs visi: laikas visagalis!“ – sakoma, „iš dainos žodžių neišmesi“, tad pradėsiu šį įrašą, kuris iš tikro tėra dar-vienas-nevykęs-įrašas-vadybine-tematika, nuo to, kad visagalis yra ponas Dievas pagal savo apibrėžimą. Na, pakeiskime žodį „laikas“ žodžiu „dievas“ ir gausime vieną iš pagrindinių religinių postulatų.
Taigi, jei laikas yra visagalis, gyvendami sekuliarioje visuomenėje, turėtume pasiduoti agnosticizmui ir pripažinti, kad tai, ko neįmanoma pačiupinėti, t.y., neįmanoma įrodyti, negalima laikyti egzistuojančiu. Žinoma, galima eiti dar toliau ir pasiduoti ateistinei pasaulėžiūrai ir konstatuoti, kad toks dalykas kaip laikas iš viso neegzistuoja ir tėra tik pramanas.
Taip, iš manęs fizikas ar filosofas kaip iš kefyro duona ir veikiausiai ankstesnės dvi šio įrašo pastraipos tėra tik paprasčiausio egzistencinio nihilizmo pavyzdys. Kita vertus, tai puikiai įveda į temą apie laiką ir jo suvokimo dualizmą vadybinėje paradigmoje.
Pradėsiu nuo to, kad internetuose, pasidavusiuose bendravimo įvairiuose socialiniuose tinkluose fenomenui, kuris pasireiškia vienokios ar kitokios formos išsikalbėjimu, kartkartėmis periodiškai vienokia ar kitokia forma „išdygsta“ nusistebėjimas laiko suvokimu, kurį demonstruoja vienos ar kitos įmonės ar įstaigos klientų aptarnavimo padalinio atstovas. Pvz., vėluoja atsakyti, vėluoja pristatyti, vėluoja padaryti ir pan.
Apie tai jau buvau rašęs. Šį kartą tiesiog norėčiau papildyti ankstesnes ir vis dar aktualias išsakytas prielaidas papildomomis įžvalgomis apie tai, ko mus moko universitetuose ir praktinį laiko valdymo pritaikomumą.
Turbūt kiekvienas krimtęs vadybinių mokslų duonos ir ne tik yra girdėjęs apie puikiai nuostabią „just in time“ paradigmą. Oi, atsimenu, kiek mūsuosna buvo rašoma darbų apie savalaikiškumą ir jo svarbą įmonei, vartotojų pasitenkinimui ir t.t…
Savalaikiškumo esmė, kad procesų optimizavimas leidžia planuoti laiką, sumažinti kaštus, pagerinti darbų atlikimo kokybę ir t.t. Tai tikra panacėja nuo visų įmonės ar įstaigos struktūrinių problemų: vėlavimo, veltėdžiavimo ir kt. Visa tai buvo (o gal dar ir yra) parduodama tiesiogine šio žodžio prasme įmonių vadovams kaip konsultacinio paketo dalis: „pradėkite dirbti pagal TPS („Toyota“ gamybos sistema, besiremianti „JIT“ principu) ir Jūsų įmonė suklestės“… (Taip, įvairūs pseudokonsultantai tiesiog dievina trijų pirštų kombinacijas – dėl jų anie jaučiasi protingesni ir labiau išmanantys…)
Įdomiausia, kad nepaisant to, kad teorinėje plotmėje gražiai atrodantis principas praktikoje pavirto į veiklos simuliaciją (vengimą, o ne modeliavimą) ir suteikė anai net pasiteisinimą – svarbiausia viską atlikti laiku. Tam, kad būtų galima viską atlikti laiku, reikia nusistatyti terminus, per kiek laiko kokį darbą galima atlikti. O va šioje vietoje buvo nutolta nuo optimalių terminų, kas ypač akivaizdu valdiškose įstaigose, atsakymą į paprasčiausią užklausą pateikiančių per 20 darbo dienų ir, suprantama, efektyviai išnaudojančių savo susigalvotą terminą.
Taip, mes suprantame, kad valstybinis sektorius efektyvumu nepasižymi… Nepaisant to, kad to efektyvumo didinimui nemažai buvo atseikėta pinigėlių įvairiems konsultantams, nors apie tai niekas per daug nekalba – čia viskas tikrai labai skaidru.
Kita vertus, net ir verslo subjektų laiko suvokimas irgi analogiškas – pinigų reikia, bet ne tiek, kad viską padarytume per maksimaliai trumpiausią įmanoma laiką, nes nėra čia ko plėšytis. Ir tai yra taip paplitę, kad kartais atėjus į įmonę ir paklausus kada, tau atsakys, kad po savaitės, o tu duosi vieną dieną ir, jei pamojuosi pluoštu pinigėlių arba pavirkausi, kad labai reikia… gausi viską čia ir dabar. Laikas visagalis…
