Aš nusižudysiu. Rimtai. Tariu pasauliui garsų „SUDIE!“ Žinoma, tai praktiškai niekam neįdomu. Kalbu apie priežastis. Taip pat, nuo to veiksmo niekas jau manęs neperkalbės. Parašau šį įrašą ir einu – išgersiu kažkokio spiritizuoto vaisto, dar kompleksą visokių vaistų, tablečių pavidalu: nuo pykinimo, vėmimo, vidurių laisvinamų, nuskausminamųjų, vitaminų, nuo kosulio vaistų – visko, ko rasiu vaistinėlėje. Tada užrišiu virvę ant gyvatuko ir po kaklu, pasiimsiu į rankas peilį ir persipjausiu venas. Viskas tik tam, kad būčiau garantuotas, jog man pavyks.
Priežastys? Ai, šiaip – „nėra gyvenimo“, „niekas manęs nemyli“, „aš niekam nereikalingas“, „neturiu pinigų“, „turiu skolų“. Na, ne tikros tos priežastys. Bent jau ne visai. Klišės tai. Tikroji priežastis – taip labiau apsimoka. T.y., visiems nuo to bus tik geriau. Galėsiu mirti laimingas, kad mano šeima bus pasirūpinta…
Na, aš viską paskaičiavau – man už vidutinį atlyginimą reiktų dirbti mažiausiai penkis metus, taupymui paskiriant ketvirtadalį atlyginimo, kad sutaupyčiau tą sumą, kurią gautų mano šeima dabar mano mirties atveju. Čia dar neįvertinus infliacijos ir t.t. – visiems žinoma, kad pinigai vertingesni dabar, nei bus rytoj.
Dabar galiu padaryti taip, kad mano šeimai gyvenimas pagerėtų. Žmona dar jauna – susiras kitą, kuris garantuos jai ne prastesnę gyvenimo kokybę nei aš. Plius dar mano pomirtinis indėlis. Viskas bus puiku – bent kažkam nuo to bus geriau (atmetus kelis depresuotus mėnesius artimiesiems, kai mąstys, kodėl tai padariau).
Geras dalykas tas gyvybės draudimas – apskaičiavo žmogaus kainą ir dabar žinau tą mažiausią sumą, kiek mano gyvybė verta. Įkainojama tą žmogaus gyvybė, oi kaip įkainojama…
Suprantama, gyvybės draudimo kompanija šią kainą suskaičiavo „iš lempos“… Na, paprognozavo, remiantis numatoma vyriškos lyties individo gyvenimo trukme bei sumokamu įmokos dydžiu, kad aš vat tik tiek tekainuoju. Nuvertino jie gerokai mane – elgiasi anos negražiai, teigdamos, kad pats žmogus įsikainoja savo gyvybę, užtat ir moka tokias įmokas, kokias išgali, pagal tai, kiek pats vertina savo gyvybę.
Manau, valstybė įvertintų brangiau… Pasiimtų vidutinę gyvenimo trukmę ir sumokamus mokesčius ir gautų, kad mano gyvybės kaina būtų koks pusė milijono litų. Tiesa, jau teismuose ir pas mus gyvybę milijonais įkainojama… Tereikia palįsti po kokio nors valdžiažmogio piniguočiaus ratais, kai anas girtas mašiną parkuojasi…
Va, teismai tai visai neblogai (palankiai man) sugeba įkainoti, tik reikia surasti kaltąjį, kuris pažeistų teisėje įtvirtintą gyvybės neįkainojamumo principą, ir tektų jam tada sumokėti… Tačiau vistiek liūdna tai, nes teismas remiasi ne rinkos kainos nustatymo principais. Tai viršutinė riba, geriausiu atveju. O rinka… Vat randu, kad:
Tereikia tik sumąstyti, kas tuos cheminius junginius iš manęs norėtų nupirkti… Žiū, jei pavyktų bent kažkiek už išmatas ir šlapimą gauti, tai net žudytis nebereiktų… Deja, nėra paklausos, nėra ir kainos.
Organams gal ir yra kažkur paklausa, bet pabandžiau surasti, kam mano inkstas reikalingas… Radau, siūloma už inkstą 80 000 amerikietiškų pinigų, doleriais vadinamų. Deja, mano inkstas netinkamas – geriu, rūkau, moteris myliu. Irgi paklausos nėra – bent jau taip pasakė internetinis puslapiukas, kuriame atlikau sveikatos testuką (na, taip, žinau, „ant juoko“ anas sukurtas).
Taigi, nėra paklausos – belieka tenkintis tik vargana draudimo išmoka… Tpfu, net vargintis neverta, kai akys apraibsta nuo įvairiausių skaičiavimų ir sumų…
