Masto ekonomija yra toks dalykas, kuris priskiriamas vienam iš įėjimo į rinką barjerų, mat seniau veikiančios įmonės gali naudotis jos teikiamais privalumais, t.y., didesniu efektyvumu, esant didesnėms gamybos, pardavimo ir t.t. apimtims.
Kuo daugiau gaminama, tuo mažesnė vieneto savikaina. Kuo daugiau parduodama, tuo mažiau reikalauja pardavimas. Kuo daugiau perkama, tuo daugiau pigiau gaunama. Ir t.t.
Taigi, mažas negali pirkti ar gaminti pigiau, nes jis tiesiog per mažas pasinaudoti masto ekonomijos teikiamais privalumais. Visa tai reiškia, kad jis ir negali pigiau parduoti – savikaina aukštesnė…
Kita vertus, teigiama, kad kuo didesnė įmonė, tuo didesnė entropija jos viduje, t.y., joje mažiau tvarkos. Tai priskiriama negatyviems masto ekonomijos efektams.
Taigi, iš aukščiau minėtų teorinių principų galima daryti išvada, kad didesnė įmonė gali sumažinti savo savikainą labiau, pateikti rinkai palankesnę kainą, bet to negali padaryti vien dėl savo dydžio ir negebėjimo susitvarkyti savo kainodaroje. Bet nuo teorijos reiktų pereiti prie praktikos…
Masto ekonomiją galima paaiškinti tiesiog elementariu cepelinų gamybos pavyzdžiu. Dvi bobutės nusiperka analogiškus puodus ir gamina cepelinus pagal tą patį receptą, kurie iš esmės yra vien tik bulvės ir mėsa. Viską pirko už tokią pačia kainą tame pačiame turgelyje, tik viena bobutė yra vieniša, o kita – laukia anūkų…
Pirmoji cepelinus gamino lėtai – ji nesiruošia greitai valgyti. Kita spėriai spėriai, nes anūkai tuoj bus. Per tą patį laiką pagamino pirmoji kiekį, o antroji – dvigubai daugiau. Abi sudėjo cepelinus į puodus, kurie virė ir kunkuliavo tiek pat. Vienai tai buvo pusė puodo, o kitai – pilnas. Abi išjungė puodus po tiek pat laiko ir va turime, kad vieneto kaštai antrosios bobutės yra mažesni – ji mat dujų virimui mažiau sunaudojo!(Nesvarbu, kad viduje mėsa gali būti dar žaloka…)
Žinoma, galima dar kalbėti, kad daugiau bulvių perkanti bobutė gali jų gauti pigiau – jos stipresnė derybinė galia. Su mėsa irgi tas pats. Štai Jums ir masto ekonomija! Ir, jei viskas gerai su cepelinų išvaizda (jie nesubyrėjo) ir skoniu (nėra pusžaliai), išvengta entropijos burnoj…
Kita vertus, neseniai teko lankytis dviejuose „kabakuose“…
Pirmas – gražus, didelis, su pokylių salėm, šokių aikštėm, scena kažkur tyruose šalia greitkelio. Jame daug žmonių būna vakarais, vyksta koncertinė programa. Gamina cepelinus, bulves ir mėsą atsiveža iš vietinių ūkininkų už mažesnę nei turgaus kainą. Dienos metu ten tyrai. Cepelinai kainuoja 15,00 Lt ai, nubraukta buvo, jau 12 Lt už porciją!!!
Antras – viso labo už 6 kilometrų pramoniniame rajone, kur žmonės nebent tik pietaut ateina darbo metu. Ten vos keli staliukai, bet irgi yra cepelinų! Dar daugiau, cepelinai – skoniu, išvaizda ir dydžiu nenusileidžia pirmosios užeigos. Ne tai, kad nenusileidžia, bet ir lenkia, nes pirmoje vietoje padažui naudojama nesunaudota mėsa cepelinų vidui, o antrojoje – tikri spirgai, pakepti su svogūnėliais! Jų kaina – 5 Lt, kurie irgi nubraukti, nes dabar pabrango iki… 8 Lt, bet vistiek pigesni, skanesni…
Žinoma, galima sakyti, kad į pirmą vietą buvo investuota daugiau, kad norima susigrąžinti investiciją, bet… Ar investicija atsipirks, kai niekas nepirks dėl per aukštos kainos?.. Ypač, kai netoliese yra kur ne ką prasčiau, bet pigiau, nors ir didesne savikaina…
