Ne taip seniai rašiau, kad norint uždirbti, reikia paprasčiausiai dirbti. Dirbti ne paprastai kaip prastai, bet tiesiog dirbti… Be darbo nebūna uždarbio ir tai yra elementari tiesa. Štai ir aš – ne kartą minėjau, kad ieškau papildomo darbo, kuris kurtų papildomą naudą, t.y., kad papildomo darbo kaštai nenustelbtų naudos. Radau… Įsidarbinau valytoju!!!
Žinoma, kai pasidalinau šiuo pasiekimu su artimaisiais, likau nesuprastas: „Valytojas?! Tu?! Su aukštuoju?! Su tokia kvalifikacija?! Buvęs direktorius – valytojas!“ Tokiems, jei netingėdavau, paaiškindavau, „kame šaknys slypi“. Likusiems sugalvodavau istoriją, pvz., taip oficialiai įdarbinami profesionalūs žudikai, dirbu praktiškai CSI (čia iš to serialo) darbą, kad naikinu nusikaltimų pėdsakus ir t.t. Žinoma, niekas netikėjo, bet sekti pasakas kartais būna smagu…
Tikroji istorija, kodėl įsidarbinau valytoju yra kur kas problematiškesnė. Taip, pinigų reikia, taip, laiko turiu, bet ne čia slypi problematika. Mano darbas su valytojo darbu, kuris yra suvokiamas, iš tikro, neturi nieko bendro! Aš dirbu visiškai nesusijusį su valymu darbą, nebent ieškočiau kažkokių filosofijų, kodėl mano darbas galėtų būti vadinamas valymu.
Visa ši istorija slepia tiesiog vieną paprastą tiesą – kai darbiniesi privačiame sektoriuje, kartais darbdaviai pasiūlo į darbo sutartį įrašyti bet kokį pareigų pavadinimą: kasininkas tampa vadybininku, vadybininkas – eksporto, importo, rinkodaros ir pan. vadovu ar net direktoriumi, apželdintojas – vyr. eksterjero specialistas, suvirintojas – projektų vadovas ir t.t. Tiesiog pareigų pavadinimas gali visiškai neatitikti atliekamo darbo.
Ne kartą teko girdėti, kad užseniečiai stebisi, jog pas mus itin daug to, kas vadinasi angliškai „manager“. Žmonės kalba, jog užsieniuose reikia nemažai prakaito išlieti, kol iš vadybininko jaunesniojo asistento pavirsti vadybininku, paskui vadybininku, o dar vėliau – vadovu. Mūsų įmonėse ir įmonėlėse pilna tokių vadovų, kurie dirba paprasčiausią nekvalifikuotą darbą. Kad ir mano ankstesnėje darbovietėje buvo komercijos direktorius, kurio pagrindinis darbo įrankis – atsuktuvas.
Aš įsidarbinau valdiškoje kontorėlėje… Tiksliau biudžetinėje įstaigoje, kurioje, pasirodo, yra iš anksto patvirtintas pareigybių sąrašas ir yra laisvas valytojo (-os) etatas. Viskas. Jei įstaigėlė nori kažką įdarbinti, ji gali „apiforminti“ tik valytojo etatui. Reikia kompiuteristo – pasiūlysim būti valytoju, reikia viešųjų ryšių specialisto – valytojo vieta laukia tavęs, reikia teisininko – galima tapti valytoju ir t.t.
Žinoma, įstaigėlė gali pirkti prekes, paslaugas ar darbus pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, bet kartais patogiau tiesiog kokiai nors užduočiai atlikti įdarbinti… kad ir valytoju. Svarbu, atrasti kvailį, kuris norės teptis rankas…
Taigi, susitepiau rankas aš, tapau valytoju ir, manau, reikės tepti ir savo gyvenimo aprašymą (CV). Taip, įsirašysiu šalia visų tų prestižinių darbų, kad dar dirbau ir valytoju… Tai geras signalas būsimam darbdaviui. Jis parodo mažiausiai tai, jog aš tiesiog nebijau ir nevengiu dirbti… Valytojas – tai skamba išdidžiai!
