Parašęs šį pavadinimą, žinau, iš karto užsitraukiu nemalonę iš pseudopatriotinio jaunimo (ne amžiumi – jis čia tik dalinai susijęs su jaunimo sąvoka): „Ką, lietuviškas?! Lietuva – nuostabi!!! Pisk nachui, jei čia tau nepatinka! Manai, Švedijoj, Norvegijoj, Amerikoj ar kur kitur kitaip?..“ Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad žodžio „lietuviškas“ gynėjai dažniausiai patapę tokie besmegeniai, kad jo vartojimas neigiamame kontekste patampa praktiškai tabu, siekiant konstruktyvios diskusijos.
Yra ir kita grupė, perskaičiusi pavadinimą, kuriai įrašo turinys tampa nebeįdomus. Gal kažkiek ir nupurto perskaičius – „dar vienas idiotas, rašantis apie tai, ko nesupranta“. Taip, tai „intelektualai“, priskiriantys save verslininkų ar verslo pagalbininkių kategorijai bei manantys, kad viską patys gerai žino, išmano ir jų pasaulėvaizdžio niekas neįgalus pakeisti.
Galiausiai trečia grupė – tie, kurie užkalniškai (reikės kada nors grįžti prie šios sąvokos) bodisi aplinka, nes jie patys sau yra Visatos centras. Jiems paprasčiausiai nesvarbu. Neįdomu. Jie patys sau laimingi ir jiems gera gyventi, o nuo ankstesnės grupės skiriasi tuo, kad nėra verslo atstovai – tiesiog palaimingai dirbantys šiltose valdiškose ir nebūtinai kėdėse.
Taigi, jeigu kartais skaitote šį įrašą ir identifikuojate save su viena iš anksčiau aprašytų žmonių grupių, galite toliau neskaityti, nes kalbėsiu apie vertybes ir principus. Apie tai, ko nėra, nebuvo ir nebus…
Jau seniai apie tai norėjau parašyti, tik iš kitos pusės – apie saviškes. Tačiau paskutinių poros dienų pokalbiai su žmonėmis praplėtė šią temą ir nukreipė mano mintis už asmeninio santykio su vertybėmis ribos.
Pirmiausia pasakysiu, kad neketinu nieko rašyti apie simptomatika, kurią aprašydami dažnai mėgaujamės, užsidėję teisuolių kaukes. Nerašysiu apie vėlavimus, broką, algų nemokėjimą, „vokelius“, kyšius, pažintys, įsipareigojimų nevykdymą, klientų aptarnavimo kokybę, mokesčių vengimą ir t.t. Visa tai matoma, girdima, skaitoma ir žinoma: vieniems tai normalu, kitiems…
Norėčiau pamėginti „kabinti“ giliau, tik, nesu tikras, ar man pavyks įgyvendinti savo užmačias. Pradėsiu nuo tezės, kad lietuviškas verslas serga tuo pačiu, kuo serga ir politika, žiniasklaida, bažnyčia… net pati visuomenė – vertybių ir principų nebuvimu. Tai ir yra tikroji liga, tikroji krizė.
Vadybinėje paradigmoje kaip kokia mantra yra kartojama, kad bet kokiai įmonei (net asmeniui) svarbu suvokti savo vertybes, tikslus, misiją, viziją. Rinkodaroje ši mantra virsta klientų poreikių ir lūkesčių tenkinimui. Personalo vadyboje – darbuotojų motyvavime. Visa tai reikalinga tam, kad „prisišauktų“ verslas sėkmę.
Procesų optimizavimas, rinkų įsisavinimas, valdymo sprendimai ir kiti blėniai – viskas susiveda į minėtąjį strateginio vystymosi algoritmą: vertybės, tikslai, misija, vizija. O tai galima apibūdinti keliais negražiais angliškais žodžiais, keliais rusiškais bei geriausiai tinkančiu lietuvišku žodžių junginiu – visiškas mėšlas.
Ne, nenoriu pasakyti, kad kvestionuoju viso to svarbą. Tiesiog užrašiau, kaip realiai viskas yra suvokiama, nepaisant to, kad dažnai nesusimąstomą, jog mėšlas visgi – tai puiki organinė trąša. Šį kartą ne tai noriu akcentuoti, o tai, kad „plaukimas pasroviui“ irgi leidžia sulaukti sėkmės, nepaisant to, kad vadybos mokslas siūlo „plaukti prieš srovę“: ieškoti naujų rinkų, nišų, tenkinti nepatenkinamus vartotojų poreikius, elgtis socialiai atsakingai, atsisakyti dalies pelningumo darbuotojų labui ir t.t.
Ne kuriems gali kilti klausimas, ką aš čia tokio būriu: kalbu ir nieko nepasakau. Deja, ir nepasakysiu, nes vienus dalykus reikia tiesiog intuityviai suvokti, o ne proto galiomis suprasti. Vertybių klausimas yra vienas tokių – tu arba supranti, arba ne. Ir viskas. Joks mokslas, jokia teorija, jokie „geros praktikos pavyzdžiai“ nepadės pajusti. Na, nebent kokie „septyni metai Tibete“ ir galėtų… Ir turiu omenyje ne knygą ar filmą su, atrodo, Bradu Pitu pagrindiniame vaidmenyje. Liga nėra liga, kol nesuvoki, jog ja sergi.
Prieš porą dienų kalbėjau su vienos didelės (priklausomai nuo to, ką vadinsi didele įmone) įmonės rinkodaros vadovu. Šiaip apie gyvenimą, darbą, verslą ir t.t. Kalba pasisuko ir apie principus – kol esi jaunas ir naivus, jie atrodo svarbūs, bet versle prioritetai keičiasi: kur kas svarbiau yra tiesiog uždirbti. Nesvarbu, kaip, svarbu, uždirbti. Ne tik versle, bet ir gyvenime – kiekvienas viską vertina pagal asmeninės naudos prizmę net ir tada, jei to nepripažįsta.
Nauda yra vienintelė vertybė, o visos kitos tėra tik muliažas, kurio pagrindinė funkcija – netrukdyti siekti naudos. Paradoksalu, kad vartoju žodį „netrukdyti“, kai norėčiau vartoti kitą žodį – „padėti“. Deja, negaliu to padaryti, nes realybė yra kitokia: mes nepadedame įvykdyti teisingumą – ne mūsų funkcija, bet netrukdome, mes nepadedame kitam užsidirbti, bet netrukdome, jei tai nekenkia mums, mes nepadedame gesinti kaimyno tvarto, bet netrukdome, jeigu gaisrininkai neišmindžios mūsų rūtų darželio, o ir netrukdydami džiaugsimės, kad ne mūsų tvartas dega, nors to niekam nepripažinsime.
Vis dėlto, šalin abstrakcijas! Einam prie konkretikos.
Štai situacija, iš kurios darosi nieks neaišku ir kuri sukeltų milžinišką pasipiktinimą feministiniam liaudies tolerancijos ir gėjų teisių gynimo frontui (FLTGTGF – sugalvota mano organizacija, ginanti bendražmogiškas vertybes, nepaisant to, kad tokios neegzistuoja), nepaisant to, kad vyksta kasdien su vis kitais žmonėmis: iš kelių darbuotojų moterų atleidžiama ta, kuri turį vaiką. Nesvarbu, kad tos darbuotojos kuriama nauda įmonei yra didesnė už kitų mergelių. Tačiau yra rizika, kad vaikas susirgs, pasiims biuliotenį ir nebedirbs. Nedirbs ir nesukurs naudos. Kitos gali pastoti. Tačiau, joms pastojus, bus galima pasiruošti ir surasti pamainą. O va, kai turi vaiką, tai yra neprognozuojama, ar rytoj dirbsi, ar ne.
Kai papasakojau šią istoriją savo pašnekovui, jis pasakė, jog čia viskas normalu, nors ir prieštarauja jo įsitikinimas, bet jis elgtųsi taip pat. Nesvarbu, jog darbuotoja kuria didžiausią naudą, lyginant su kitomis, bet esmė ta, kad atsiranda rizika – geriau nerizikuoti. Pasikalbėjus daugiau, paaiškino jis man, kokį kognityvinį disonansą išgyvendavo anksčiau ir ko išmoko dirbdamas – tai primena romane „1984“ aprašytą „dvejamintės“ principą.
Yra kaip yra, net jei tai prieštarauja vidiniams įsitikinimams. Jei taip yra, vadinasi, taip turi būti. Nėra gero, blogo – tik realybė. Šiandiena yra rytojus, ir vakar buvo tas pats. Moralė, etika, vertybės – viskas kintama, todėl neegzistuoja ir egzistuoti negali, negalėjo ir negalės. Tokia verslo aplinka, tokia verslo logika.
