Tai 200-tasis šio tinklarašio įrašas. Didžioji dalis įrašų „gimė“ itin lengvai. Tokie buvo praktiškai visi 199. Tik ne šis. 200-asis.
Sunku jį buvo parašyti ne todėl, kad tai jubiliejinis įrašas. Jis net neturėjo būti jubiliejinis!!! Tiesiog kapsčiausi, mąsčiau, rašiau ir braukiau… Tiesiog ne visada bei ne apie viską galima ir reikia rašyti…
„Nevok!“ – tai 3-asis iš septynių Nojaus įsakymų, 7-asis Romos katalikų bažnyčios interpretacijos ir 8-asis Išėjimo knygos dekalogo punktas. Dekalogo, kuris formuoja pagrindines mūsų visuomenės vertybes, nesvarbu, ar būtume tikintys ar ateistai.
Nesu religingas. Kažkada gal ir buvau… Kita vertus, dešimties Dievo įsakymų principai yra tokie universalūs, tokie kertiniai, kad jų nesilaikantis asmuo paprasčiausiai jau nebėra Žmogus. Tai visiškai nesusiję su religingumu, tikėjimu. Tai yra visko, kas žmogiška, kas humaniška esmė – vertybių sistema, kuria vadovaujamės.
Atsimenu, prieš keletą metų turbūt pirmą ir paskutinį kartą teko su kažkuo rimtai susivaidyti Internete. Taip, tai yra erdvė, kuri tiesiog atsieta nuo „tikrojo AŠ“. Internetas – tai vaidmenų žaidimas, tai teatro scena, tai atskiras gyvenimas, kurių gali turėti, kiek nori. Virtualus bendravimas – tai tik žaidimas. Kartais intelektualinis. Kartais tiesiog smagus…
Mane tada užgavo. Galbūt aš pirmas užgavau kitą, bet palietė mane po to skaudžiai. Jautriai reaguojama tik tada, kai žaidimas tampa nebe žaidimu. Kai sugebama „paliesti stygą“, kuria kažkas kažkokiu keistu ir iškrypusiu būdu groja realybėje…
„Lietuviai – vagių tauta!“ – tai ne mano žodžiai. Tiesiog diskusijoje apie korupciją, nepotizmą ir šiaip piktnaudžiavimą pakartojau šiuos kažkieno išsakytus žodžius, kartu iliustruodamas, kaip sovietmetis paveikė tautinę vertybinę paradigmą, kai vogti iš tuometės valstybės buvo tapę norma, rezistenciniu aktu, jog net ir dabar šios nuostatos neatsisakoma darbiniuose bei verslo santykiuose.
Lietuvos žemelė už tokius žodžius manęs neturėtų nešioti, nes nesu patriotas. Nemyliu ir negerbiu valstybės, „už kurią kraują atidavė mūsų protėviai“.
Dar daugiau – esu vagis ir kilęs iš vagių giminės, jei galiu apie tai taip kalbėti. Juk „pagal save sprendžiame apie kitus“.
Tai buvo praėjus keliems mėnesiams po mano senelio mirties. Buvome artimi. Mirė ant mano rankų. Buvo sunku… Gal todėl kažkieno žodžiai Internete užgavo… Pirmą ir paskutinį kartą.
Mano šeima visą laiką balansavo ties skurdo riba. Kartą su tėvu esame prie butelio kalbėję šia tema. Tema, kodėl mūsų šeima neturi kelių namų, verslų… Ne, ne todėl, kad griūnant Sąjungai nebūtume galėję pasiimti. Todėl, kad nei tėvas, nei senelis savo laiku neėmė.
Senelis savo laiku užėmė pareigas… Jo pavaldiniai ir jų vaikai bei anūkai dabar turi tai, ko neturime mes. Ne protu ar darbu susikūrė. Susikūrė, nes vogė. Vogė, nes galėjo. Galėjo ir norėjo. Norėjo ir turėjo pasiteisinimą – kovojo prieš rėžimą. Kovojo, nors nei vieno jų nebuvo sausio 13-tą, Baltijos kelyje… Senelis buvo… Tėvas taip pat.
Kodėl senelis neėmė? Neėmė, nes tikėjo. Tikėjo, jog vagystė, tai didžiausia iš dekalogo nuodėmių. Nesvarbu ką, nesvarbu iš ko, bet vogti yra draudžiama. Nužudyti galima tam tikromis aplinkybėmis. O vagystei pateisinimo nėra.
Tėvas irgi galėjo ir turėjo, iš kur vogti. Metalą ir įrengimus iš gamyklos. Vėliau viskas buvo išvogta. Tačiau be jo. Auklėjimas? Baimė? Nežinau… Tėvas niekada nebuvo ir dabar nėra tikintis.
Senelis numirė jau nepriklausomoje Lietuvoje, pragyvenęs joje tiek pat, kiek ir anksčiau pragyveno „prie Smetonos“. Numirė, nes susirgo. Skrandžio vėžys. Vėžys, kilęs kaip komplikacija nuo skrandžio opos. Buvo „nugydytas“. Nors ir senas, bet galėjo dar „pratempti“. Galėčiau kaltinti medikus. Tai ir darau. Darau, nors senelis pats buvo kaltas dėl ligos. Kaltas, nes nevalgė. Nevalgė bent jau padoresnio maisto už juodą duoną su lašiniais, kuriuos valgė, nes jie pigūs. Kitkam neužtekdavo. Ne todėl, kad pensija mažą. Todėl, kad išlaikė dar kitą sūnų su ano šeima. Tėvas dėl to pyko. Numatė, kuo tai baigsis. Dažnai sakydavo, kad mirs iš bado… Praktiškai todėl ir numirė.
Mūsų šeima irgi gyveno skurdžiai. Vos užtekdavo dviejų dirbančių tėvų pajamų penkių asmenų šeimai. Jei ne sovietmečio palikimas – privatizuotas būstas, veikiausiai būtų buvę benamiais…
Paradoksalu, bet, kai, dvylikos metų būdamas, sumąsčiau būdą uždirbti ir po pamokų „eidavau į darbą“ pamuzikuoti į Laisvės alėją, per savaitę „uždirbdavau“ daugiau nei abu tėvai per mėnesį. Per mėnesį, dirbdami sunkų darbą. Paprastą darbą. Darbą už minimumą.
Vertindamas visa tai, suprantu, kad priversti žmogų vogti… yra neįmanoma, jei žmogus laikosi vertybių. Todėl kartais juokingai skamba dažniausiai iš darbdavių girdima pozicija, kad anie yra priversti vogti, slėpdami mokesčius, mokėdami atlyginimus vokeliuose, mūsų valstybės, mokesčių politikos ir pan. Niekas negali priversti vogti, jei pats žmogus to nenorės!
Tas pats galioja ir darbuotojams, vagiantiems iš darbdavių, nes pastarieji „vagia iš jų“. Nėra pateisinimo vagystei. Yra tik vertybinė pozicija – tu leidi sau vogti arba ne.
Dabar, mąstydamas apie savo šeimą, suprantu, kad nevogti yra neįmanoma. Tai vis dar nepateisinama, bet, jei norima gyventi, o ne pragyventi… Nevogsiu iš darbdavio, iš valstybės, negyvensiu… Neturėsiu namo… Neturėsiu mašinos… Negalėsiu sau leisti atostogų kokiame užsienio kurorte… Daug ko negalėsiu… Negalėsiu to, ką gali didžioji dalis žmonių… Žmonių, kurie gal patys ir nevogė, bet jų tėvai ar seneliai, nupirkę jiems universitetinį diplomą, mašiną, butą?..
Yra ir kita išeitis – dirbti. Dirbti daug ir „iš dūšios“. Deja, ne Lietuvoje. Čia dirbdamas… Nesakau, įmanoma ir čia sąžiningai užsidirbti. Tik tam, kad rastum tinkamą vietą reikia sėkmės, praktiškai prilygstančios galimybei laimėti Teleloto.
Emigravus tektų gal sunkiau ir daugiau dirbti, bet ten galima uždirbti lengviau ir greičiau – bent taip byloja visi, kurie jau išvažiavo. Galbūt… Galbūt jie teisūs ir, iš tikro, jei nori gyventi geriau, savo šeimai sukurti patogesnį gyvenimą ne šiandien ar rytoj, bet artimiausiu metu, iš tikro, esi priverstas arba vogti, arba emigruoti…
