Šiandien ruošiausi prisijungti prie analizuojančių MMA padidinimą, bet nelabai turiu laiko pabaigti savo rašliavą, tad prisiminiau, kad turiu vieną atidėliotą darbelį – apžvelgti gautus laiškus.
Taip jau nutiko, kad kontaktų forma kuriam laikui buvo mirusi ir aš tik vakar tai pastebėjau, tad laiškų bus tik vienas, bet giliai mane sujaudinęs…
Taigi, man rašo žmogus, kuris yra nežmogus:
Nezmogus. Nesuprantu, kodel nezmogus as? Ar tu zmogus? Ar parasysi apie zmogu nezinanti, kad jis nezmogus, nezmogiska publikacija nezmogiskame portale? Ar tu zmogus?
Pradėsiu nuo to, kad puikiai suprantu, kaip jaučiatės – man pačiam dažnai kyla klausimas, ar aš žmogus. Jei būčiau žmogus, turėčiau gyventi žmogiškai, bet gyvenu kažkur Interneto platumose, t.y., savo nežmogiškame tinklaraštyje.
Aš esu – skaitmeninė žmogaus refleksija, kas nėra tolygu žmogui. Man nereikia valgyti, miegoti, kvėpuoti ir kitko, ko reikia žmonėms (žr. A. Maslow poreikių piramidę). Man reikia ko kito – įkvėpimo. Įkvėpimo kažką parašyti, kad aš egzistuočiau. Rašau, vadinasi, egzistuoju!
Kita vertus, neegzistuočiau, jei niekas neskaitytų! Tad, jei skaito mane kažkas, aš egzistuoju čia ir dabar. Ankstesni mano įrašai – praeitis. Dabartis – tai šis įrašas. Ateitis – visi kiti įrašai, kurių aš neparašiau.
Kadangi aš kaip nežmogus negaliu aprašyti nežmogiškumo, tai patarsiu apsišviesti, kaip tai padariau aš. Tam tereikia paskaityti keletą knygų, kurių duosiu sąrašiuką:
- Karlo Kolodžio „Pinokio nuotykiai“;
- Gustavo Meirinko „Golemas“;
- Frydricho Nyčės „Antžmogis“;
- Artūro Klarko „Vaikystės pabaiga“;
- Viktoro Hugo „Paryžiaus katedra“.
Tikiuosi, padėjau susivokti. Parašykite, kaip sekėsi. Tik rašykite, kai perskaitysite visas tas knygas bent po tris kartus mažiausiai.
P.S. Jei visgi šiandien atrasiu laiko, dar bus įrašas apie MMA.
