Atsikeli anksti ryte, žmogau. Nueini prie mašiniuko. Reikia važiuoti kur nors. Įsėdi vidun. Pasišildai, surūkydamas rytenę porciją malonių nuodų. Bandai važiuoti. Ratai kasasi į sniegą. Mašina nejuda iš vietos. Išlipi. Apsikasi sniegą aplink. Įsėdi į mašiną. Vėl bandai važiuoti. Ratai tik kasasi. Mašina nevažiuoja. Išlipi vėl. Dar pakasi. Vėl pamėgini važiuoti. Laimei po kelių nesėkmingų bandymų pajudėti atsiranda nekviestas žmogus, kuris padeda pastumdamas. Mašiniukas rieda! Ačiū Jums, nepažįstamieji!!!
Pats irgi, kad ir kaip būtų šalta, tingėčiau, nenorčiau – visada padedu kitam tokioje situacija. Paprastai, kam nors padėdami, žmonės jaučia malonumą… Malonumą jaučia dėl to, kad tai neįprastas veiksmas, kuriuo jie pademonstruoja savo kitokį aš. Nejaučiu jokio malonumo. Pagalba užstrigusiems kelyje – tai savaime suprantamas reikalas. Tai norma. Ir man ji tapo kasdienybė. Malonu tik, kad nesu vienas toks…
Ir to negalima pavadinti tik vairuotojams suprantamu principu. Būna, išbėga iš namo sena sena bobulytė su kibiru smėlio ar druska. Kartais net „šiūpeliu“, kad pakastų. Jinai tikrai nevairuoja. Turbūt dažnai net nevažinėja niekur. Nematyti šypsenos jos veide. Bet ji supranta – padėti kitam tiesiog reikia. Nesvarbu, kad nenaudinga.
***
Šiaip su žmona abu kelyje esame „geriečiai“. Praleidinėjam pėsčiuosius per perėją. Net netrukdome persirikiuoti, jei kam reikia prieš mus. Neužlindinėjame. Esant dideliam eismui, važiuodami pagrindiniu keliu, leidžiame kam nors įsukti į pagrindinį. Nors skubame, mes neskubame. Neskubame beatodairiškai.
Ne vieni mes tokie esame. Tokių yra daug. Ir todėl malonu. Ačiū Jums, nepažįstamieji!!!
***
Vakar padarėm kiaulystę. Padarėm, nes padarė mums. Nenorėjom keršyti. Tiesiog norėjom pamokyti…
Įsivaizduokit kelią. Pusė jo skendi pusny. Kelio gale yra taškas, kurio reikia mums. Kelio vidury stovi automobilis su įjungtomis avarinėmis šviesomis. Jo vairuotojui reikia į tašką, kuris yra vidury. Žinoma, jis galėtų įsukti į kiemą. Tik skuba, matyt. Paprasčiau sustoti vidury kelio. Nereikia sukiotis. Nelaukėm mes, kol jis sugrįš. Sustojom vidury kelio. Įsimetėm avarines. Ir pėškute patraukėm ten, kur reikia. Vienas mūsų liko. Dėl viso pikto. Po kokių 10 minučių grįžo anos mašinos vairuotojas. Piktas toks. Pareikalavo, kad važiuotume atbuli ir leistume jį išvažiuot. Pasakėme, kad nevairuojame ir kad lauktų vairuotojo. Pasiuto jis. O mums buvo visai nesvarbu. Net nebuvo juokinga. Jis paklausė, kiek laiko reiks laukt. Pasakėm, kad gali parūkyt. Atsakė, kad nerūko ir labai skuba. Mes irgi skubam, pasakėm jam. Jis paklausė kiek laiko reiks laukti. Atsakėm, kad 5-10 minučių. Jis visai pratrūko. Pasakėm, kad nieko nepadarysi, teks laukt. Nuėjo į mašiną ir laukė. Laukė, kol grįš vienas mūsų. Sulaukė ir visi nuvažiavom kas sau. Atbulomis.
Man irgi per Kūčias buvo „Ne vienas kelyje“. Sustojau kelkraštyje ir nepasižiūrėjau, kad ten sustumto sniego pusnys. Pavažiuoti iš vietos be šansų, ratai prasisuka. Per kokias 5-10 minučių sustojo 4 ar 5 mašinos: atsirado ir žmogelis su kastuvu, ir džipas su lynu, ir šiaip žmonės pastumti. Beje, pirmoji mašina sustojusi padėti irgi įvažiavo į pusnį, tai kai aš išvažiavau teko ir ją traukti 🙂