Lietuviškosios kainodaros paradigma: didmenininko įspūdžiai

Tenka kartais man pasidarbuoti kone visuomeniniais pagrindais laisvai samdomu konsultantu įmonėse dėl įvairiausių egzistencinių klausimų, pradedant verslo plėtros perspektyvomis užsienio rinkose, baigiant internetinės komunikacijos planavimu. Darau ir išmanau absoliučiai viską! Aš Dievas!!!

Tiesiog esu laisvai samdomas menininkas, į kurį kreipiamasi net, kai sugedo automobilis, kai susirgo darbuotojas, kai užpuolė depresija, kai norisi sekso… Na visais įmanomais klausimais!

Lyg aš būčiau kompetetingas išspręsti visas problemas… (Žmona per praėjusį gimtadienį net vizitines korteles padovanojo su kontaktais ir apibūdinimu – laisvai samdomas visų galų meistras.) Žinoma, ne viską galiu išspręsti pats, todėl pats save apibūdinčiau kukliu tarpininku pavadinimu!

Taigi, po tokio prisistatomojo ekskurso reiktų eiti prie esmės ir pasakyti, kad neseniai teko atstovaut vieno smulkaus didmenininko interesus santykiuose su vienu smulkiu mažmenininku. Iš čia ir įspūdžiai šios dienos įrašui apie lietuviškąją kainodarą.

Taigi, didmenininkas parduoda produktą už savo didmeninę kainą… Na, ta didmenininko kainodara irgi „iš piršto laužta“, nes didmenininkas užsiperka iš gamintojo už vieną kainą, paskui primeta antkainį tokį, kad net po visų ateities nuolaidų, nukainojimų, grąžinimų ir t.t. gautų daugiau, nei išleido. Paskui dar uždeda papildomai pagal mažmenininkų įsigyjamus kiekius ir galiausiai uždeda dar „dėl vaizdo“, nes gautas skaičiukas nėra gražus. Taigi, prekė nuo poros lietuviškų litų įsigijimo kainos pabrangsta iki kokio 100 Lt didmeninės kainos.

Mažmenininkas, įsigijęs už didmeninę kainą pats užsideda antkainį… Tas antkainis „iš akies“ – ale, kiek tai kainuoja kažkur, kur kažką panašaus pirkau ir apskritai, ar tiek mūsų regione žmonės išgalėtų sumokėti. Na ir galutinė kaina vartotojui tokiu būdu pasiekia – 800 Lt! Už tokią kainą parduodami vienas ar du vienetai, paskui daromi žiaurūs nukainavimai – 30 proc., 50 proc., 75 proc. ir t.t.

Uždirba ir mažmenininkas ir didmenininkas. O likutis, jeigu tik lieka, kurio neperka pas mažmenininką atitenka visokioms išparduotuvėms (tame tarpe ir internetinei prekybai) ir/ar parduodamas didmenininko mažmeninės prekybos taške. Galiausiai visų prekių atsikratoma anksčiau ar vėliau!

Taigi, kartą didmenininkas sugalvojo pabandyti uždirbti iš kiekio, o ne kainos – paleido seriją mažmenininkams viso labo už savikainą+100 proc. + PVM… ir suprato, kad „eina į minusą“… Nuvažiavau pas mažmenininkus ir matau – šie, nors ir gaudami mažesnę kainą, savo kainas paliko tame pačiame lygyje. T.y., kai gaudavo už 100 Lt, pardavinėdavo už 800 Lt, o dabar, kai gauna už 10 Lt, parduoda už… 800 Lt!!! Jiems, mat, gyvent reikia, brač…

Galėčiau tuo ir baigti šį įrašą, bet dar pasidalinsiu nugirstais žmogaus įspūdžiais. Cituoju beveik tiksliai iš atminties:

Žinai, blet, vakar Latvijoj buvau! Tai ten tie patys, kūrva, batai, kur, atsimeni, tuomet, blet, Klaipėdoj, nachui, žiūrėjom ir 800 litų kainavo, blet, atsimeni? Nu tie, blet, itališki, blet, juodi, blet, odiniai… Nu, tai va, blet, Latvijoj, blet, 200 litų kainuoja! Čia,  blet, verčiant, blet, jau į litus, blet!

Tagged , , , , , , , , , , , ,

0 thoughts on “Lietuviškosios kainodaros paradigma: didmenininko įspūdžiai

  1. Dalius parašė:

    Netikiu.

    Žinoma, nebūna 5000% maržų (nebent aprangoje ir vaistuose). Juo labiau 40000%.

    Esu susidūręs su keliais didmenininkais. Na 100% kai kuriuose srityse būna. Esu matęs ir 200%. Mažmenininkai dar iki 100% užsimeta. kartais kiek daugiau. Bet 40 kartų.. netikiu.

    Beje, čia aprašyta kainodara (tik su normalesniais procentais) yra visai normali. Taip iš tikro ir turi būti nustatomos kainos… (laisvos rinkos ekonomikoje)

    • Mantas parašė:

      Vakarykštis pavyzdys tiesiai iš draugo lūpų: „Blet, servą įmonėj nusprendėm pastatyt, tai nachui, žinok tariausi su vienais, išsipisinėjo nenormaliai. Žinai, norim 64 GB SDD hardų, tai, blet, užsiprašė su dachuja nuolaidų 7000 litų! Blet, galvoju tokios kainos ir yra. O ir tie sako, blet, kad pigiau Lietuvoj negausiu, o ir išvis nėra didesnių. Tai nachui, žinok, mūsų kompiuterastas paskambino savo draugeliui, tai mums, blet, 128 gigų už kelis šimtus padarys…“

      • praeivis parašė:

        Nelinkiu niekam dirbti su serveriu už kelis šimtus litų. Ypač jeigu ten bus įstatytas 128GB SS diskas kuris kainuoja virš tūkstančio Lt. Normalus kainuoja apie porą tūkstančių. Aišku kažkas ten kainą smarkiai užsilenkė su 7k Lt. Bet velniai žino, kas ten bus ir už kelis šimtus Lt. Nebent turėta omenyje keli tūkstančiai o ne šimtai ir „serveris“ bus surinktas iš pačių pigiausių detalių :-/

      • Mantas parašė:

        Čia kaina ne serverio bet vien tik „hardo“. Jeigu galėtum suveikti SDD 128 GB, mielai išklausyčiau kainos pasiūlymus ir pats… Ką gali žinot, gal ir sandėrį prastumsim… 😉 Iš karto pasakysiu, kad nieko nenutuokiu praktiškai apie SDD technologiją ir serverius, tad man logiškai atrodo paaiškinimas, kad vienas SDD yra serverinis ir nemirtingas, o kitas – chaltūrkė arba „patiuninguotas“ HDD… T.y., su tokiu paaiškinimu, aš mokėčiau daugiau vien dėl šventos ramybės ir labai nusivilčiau, jei galiausiai paaiškėtų, kad tie SDD nesiskiria realiai…

        Upd.: Dar man reikalingas ups’as, apie kurį taip pat nieko nenutuokiu (ale rezervinis generatorius?)… Jei gera kaina, turėčiau kam parduot…

      • praeivis parašė:

        Turbūt galima rasti 64Gb SSD ir už 7k Lt. Bet geriau nusipirkti du po tūkstantį ir pasidaryti RAID. Nors kam aš tau tą aiškinu…
        Ir deja, bet aš neprekiauju detalėmis 😛

      • Mantas parašė:

        Ech, nepasiduodat, mielasis, mano provokacijoms įtraukti Jus į tarpininkavimo versliuką… 😀

      • praeivis parašė:

        Nesu visų galų meistras kaip tamsta, tai nesivaikau pelno iš kiekvieno įmanomo sandorio 🙂

      • Mantas parašė:

        Tai kad ir tamsta nėra visų galų meistras… Tik kartais nekuriems taip atrodo. 😀

    • Mantas parašė:

      Beje, Daliau, labai teisingas pastebėjimas, kad pats kainodaros principas SU NORMALIAIS PROCENTAIS yra visiškai normalus. Tačiau esmė ir yra maržose. Sakai, kad tokių aukštų nebūna ir pats pateiki išlygas – vaistai ir apranga. Dar pridėčiau IT paslaugas, jei „ant greičio“.

      Kalbant apie maistą, vytintos dešrytės „šliosiukas“ 250 g. su visais E621 parduotuvėje kainuoja apie 9 Lt. Be jokių E, t.y., tikrai garantuotas 100 proc., kad dešroje yra mėsa, dar dėl skonio žiubsnelis druskytės ir juodųjų pipiriukų, iš smulkaus gamintojo tokio svorio gaunu po 3 Lt… Dar anas uždirba! Masto ekonomija… apie ją tarsiu keletą žodžių kitame įraše…

      • Dalius parašė:

        12 litų už normalią vytintą dešrą ? Be E ir salietros ?
        Tokiu dalykų nebūna. Žaliavų didmeninė kaina panašiai gaunas. Jei nedaugiau (turiu galvoje kiaulaitę perkant tiesiai „iš žmogaus“.

        Ta prasme rukytą dešrą „iš ūkininkų“ aš esu pirkęs ir už 9lt/kg, bet ten normalios mėsos nedaug… nesvarbu kad „iš ūkininko“.

      • Mantas parašė:

        Daliau, jei nerandate, nereiškia, kad nebūna. Pvz., žinau tašką, kuriame rūkyta dešra eina už 15 Lt/kg. Bet ten ne kiauliena, ne jautiena, bet šerniena ar stirniena… Tiesa, nežinau, kiek realiai ten yra mėsos – negaliu ranką prie širdies padėjęs, pasakyt, kad tikrai pasitikiu pardavėju. Problema, kad ne visada turi tos dešrytės, nors skani visai. Gal kada bus proga pavaišint ir tamstą… 😉

      • Dalius parašė:

        Kai aš buvau jaunas, pas mus sekdavo pasaką, apie lakštingalų liežuvėlių paštetą. Su jautiena. 1:1.

        Vienas lakštingalų liežuvėlis, vienas jautis.

  2. praeivis parašė:

    Tai čia žmonės vežantys drabužius iš Lenkijos (ar geriausiu atveju iš Turkijos) jau priežastis kalbėti apie rinkodarą? 😀

    • Mantas parašė:

      Na, ne drabužius ir ne iš tų lokacijų… 😀 O ir apie rinkodarą šiame įraše lyg ir neužsiminiau tiesiogiai… 😉

      • praeivis parašė:

        Na bet kuriuo atveju, kai kalbame apie vertelgas užsidedančius 4000% antkainį galima svarstyti jų apie sveiką protą, bet ne apie rinkodarą 😀

      • Mantas parašė:

        Tai čia savaime suprantama. Kai nežinai ir nematai skaičiukų, atrodo, kad viskas normaliai, bet, kai turi rankoj gamintojo kainas, didmenininko kainas ir matai, galutinę kainą, tai ir galvoji „kur ritasi pasaulis“. Šiaip iš tikro aš esu ir vartotojas ir man realiai labai gaila, kad tiek permoku už viską. O derybos, kai atstovauji ne įmonę – niekas nenori derėtis ir nuleisti net ir turguj porą litų yra kone pasaulio pabaiga. Ypač, kai atrėžiama – „čia ne turgus, kad derėtumeis!“

      • praeivis parašė:

        Turint sveiko proto tikrai nepermoki 😉

      • Mantas parašė:

        Čia dar reiktų pridėt, manau: „…nes neperki…“ 😀

      • praeivis parašė:

        Pridūrus „nes neperki“ gaunasi, kad visai neperku. Bet aš perku. Tiesiog renkuosi iš ko pirkti. Na ir žinau kiek viena ar kita prekė kainuoja užsienyje. Todėl neminint tarkim tautinių butikų, kur kainos tikrai turbūt su 4000% antkainiu, aš neperku ir taip vadinamose mugėse, kur antkainis turbūt kokie 400% ar kiek daugiau. Prieš pirkdamas nepatingiu pasidomėti, kas iš pažįstamų, ar iš pažįstamų pažįstamų tuo užsiima. Blogiausiu atveju yra internetas. Kuriame sugaišus pusvalandį neretai galima sutaupyti daugiau nei užsidirbti per pusvalandį savo pagrindinėje darbovietėje 🙂
        Bet čia jau visai į lankas nuklydau, kaltas 😀

      • Mantas parašė:

        Kodėl į lankas? Labai teisingai parašei, nes pratęsei mintį dėl nepirkimo. Tiesiog, turint sveiko proto, neperkama pas lupikautojus, o ieškoma priimtinesnio sprendimo, nes tikrai, paieškojus galima sutaupyti daugiau nei uždirbtum per tą laiką. 😉

  3. Edas parašė:

    Teko ir man matyti tas kainas. Ir tai būtent buvo apranga ir avalynė. kad ir kiek varčiau „invoisus“, didesnės kainos nei 5 eur neradau, o fūra buvo pilnutėlė akropolinių striukių ir batų po kelis šimtus litų…

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos