O tai dyvai, o tai dyvai, dyvų dyvai! Tpfu, pradėjau nesąmones rašyti, kai norėjau tiesiog pasakyti, kad žmogus tikrai egzistuoja tada, kai jaučia laiką. Ne skaičiuoja (juk „laimingi laiko neskaičiuoja“), o būtent jaučia jo tėkmę. Jaučiu, vadinasi egzistuoju! O mąstymas čia nė prie ko…
Taigi, paskutines porą savaičių pradėjau jausti laiko tėkmę. Negaliu to pavadinti laiko trūkumu, bet jaučiu, kaip greitai baigėsi vasaris. Kai dirbi, viskas pagreitėja… O darbo aš turiu tikrai daug…
Ech, nesiseka man darbe simuliuot – anei Delfi, anei Facebook, anei pašto ar net Google Reader‘io! Apie tinklaraštį nėra net kalbos…
Ne todėl, kad draudžia, ne todėl, kad darbo paskyrė daug, ne todėl, kad nenoriu – laiko nėra! Kiekvieną vakarą mąstau, kad va rytoj tai pasimuliuosiu darbą, bet nueinu ir… ir prisimąstau veiklos visai dienai – savaime taip gaunasi.
Reikia padaryti vieną, antrą trečia… Galima atidėti, bet su tais atidėjimais yra rizika, kad taip ir nepadarysiu… Gal nespėsiu… Gal nelaikys manęs, nematydami mano veikloje naudos, nors dirbu jiems, vardan jų ir jų labui…
Bet jau nukrypau ne į tai, ką norėjau parašyti šiame įraše. Norėjau atsiprašyti iš anksto savo nuolatinių lankytojų, jei neberašysiu tiek dažnai, kiek norėčiau… (Kadangi, reikia pripažinti, mano įrašai nepasižymi kažkokiu išskirtiniu ir unikaliu turiniu, suteikiančiu gyvenimo prasmę ar žinių, darau prielaidą, kad mane skaito tik vardan įrašų kiekio ir aktyvaus rašymo – kuo dažniau ir daugiau šaudai, tuo daugiau pataikai!)
Na, nežinau, kiek laiko toks nerašymas ar dalinis rašymas (kai į savaitę pasirodys vos keli įrašai) truks, bet… darbe nerandu tam laiko, o namie… o namie kol kas tėra tik vienas kompiuteris, kuris artimiausiu metu reikalingas mano žmonikei (reikia pripažinti, kad net tada, kai ji nesinaudoja, būna, kad aš tingiu prisėsti).
Ai, ir vėl „nugrybavau“ nuo to, kodėl rašau šį įrašą. O rašau, kad pasidalinčiau su jumis ir sau pripinčiau kažkada ateity temas, apie kurias norėjau parašyti praeitą ir šią savaitę. Nežinau, ar visi išvys dienos šviesą, bet užsirašau, kad nepamirščiau – senatvė visgi beldžias į duris…
- Rinkodaros vadybininkų darbo specifika. Tai būtų paprasčiausias palyginimas iš praktikos, ką daro rinkodaros vadybininkai skirtingose įmonėse.
- Mano mėnesio darbo rezultatų aprašymas. Tai ką nuveikiau, ką dar galiu nuveikti savo darbelyje…
- Žodžio nesilaikymo niuansai. Tai įrašas apie žodžio svarbą versle.
- Įdomūs darbuotojų išnaudojimo būdai. Atradau ir tokių, apie kuriuos nelabai ir teko girdėti… Tai tikrai ne apie seksualinį priekabiavimą!
- Reklamavimosi Google ir Facebook patirtis ir įspūdžiai… Creepy!
- Vis ketinau parašyti užrakintą įrašą vien tam, kad jis egzistuotų apie visas savo gyvenimo moteris… Užrakintą todėl, kad mane skaito kai kurios mano gyvenimo moterys…
- …
Parašiau šešias temeles ir supratau, kad kažką jau pamiršau. Tikrai pamiršau ne kažką apie rinkimus, jų rezultatus ar Antaną Niedzinską… Pamiršau kažką įdomesnio, bet prisiminsiu. Prisiminsiu ir parašysiu atskirame įraše arba… arba įtrauksiu į sąrašiuką…
Kažkada sakei, kad juodraščiuose turi prirašęs įrašų keliems mėnesiems į priekį – kodėl jų neskelbi?
Juos peržiūrėt reikia, papildyt šį tą ar išbraukt kai ką… Blogiausia, kad bjauru grįžti prie senų įrašų… O ir temos nelabai man beįdomios ar aktualios…
Jo… rinkimai 🙂 vakar vakare buvau priskrebines visa lapa… apie isrinktu pileiciu deklaracijas.
perskaiciau ir istryniau.
beje, apie išnaudojimą bus idomu paskaityti 🙂 mano mylima tema.