Jei materializmas apčiuopiamą kelia aukščiau neapčiuopiamo, jis yra vaizduotės priešas. Tuo tarpu, vaikas yra vaiku tol, kol nesupranta, kad pasaulis yra apčiuopiamas, kad vaizduotė nėra reali, kad iPodas nėra vertingesnis už bananą ir t.t.
Mes, suaugusieji, jau pasmerkti gyventi materialiame pasaulyje, kur daiktas turi vertę ir tos vertės piniginę išraišką – kainą. Dėl to ir dirbame, kad galėtume įsigyti kažką materialaus. Dirbame dar daugiau, kad dar daugiau įsigytume – viskas turi vertę!
Vertės suvokimas lemia vartotojiškumo atsiradimą! Suaugusieji pasmerkti kasdieniniam rutininiam ciklui: darbas – pinigai – vartojimas – norai – darbas – pinigai – vartojimas – norai ir t.t.
Materializmas ir vartotojiškumas daro žmogų sistemos dalimi. Puikiu darbuotoju, mokančiu mokesčius, dirbančiu, kad pirktų ir keltų BVP… Vaizduotė, kūryba, vaikystė – tai sistemos priešai, nesvarbu, kad pirmieji du tikrai gali kurti pridėtinę vertę. Tokios niekam nereikia – reikia nemąstančių savo poreikiais susirūpinusių individų.
Apie tai rašau ne šiaip sau – šiandien panūdau pažiūrėti, ką gi siūlo vaikams labai išreklamuotas internetinis žaidimas – Pinigėnai. Tai žaidimas, skirtas 5-9 metų vaikams ir „mokantis“ pasirinkti prioritetus (vartojimo – aut.) ir taupyti.
Tarsi vaikai nemokėtų pasirinkti prioritetų ir taupyti… Vaikai puikiai žino, ko jie nori einamuoju metu! Tie jų norai taip dažnai keičiasi, kad dažnai, kai gauna tai ko nori, jau nebenori… Žinoma, kartais jų norai būna ilgalaikiai – pvz., noras turėti šuniuką. Tačiau tai nekeičia esmės, kad vaikai suvokia tai, ko jie nori ir dažniausiai nori to, ko jiems reikia… Tik mes, suaugę, dažnai priskiriame vaikų norus kaprizams, nes paprasiausiai nesugebame patenkinti jų poreikių.
Dar šis žaidimas paaiškina vaikams, iš kur gaunami pinigai (reikia dirbti – aut.) bei kokia jų vertė… Taip, vaikams tai aktualu, kad tik jie greičiau ir lengviau virstų suaugusiais… ir imtų vartoti bei pirkti…
Paskui, žinoma, bus galima paaiškinti, kad dar pinigų galima pasiskolinti, pasiėmus kreditą iš banko – ne veltui šio žaidimo „mecenatai“ yra vienas iš Lietuvoje veikiančių skandinaviškų bankų…
Trumpa citata:
www.pinigenai.lt yra „Danske“ banko finansinio raštingumo programos, skirtos ugdyti pagrindinius vaikų ir jaunų žmonių finansinius įgūdžius, dalis. Ši svetainė yra skirta 5–9 metų amžiaus vaikams, o jos tikslas – suteikti jiems pagrindinių žinių apie tai, kas yra pinigai, kaip pasirinkti prioritetus ir taupyti, kad vėliau jie sugebėtų patys tvarkyti savo pinigus ir darytų tai taip pat atsakingai kaip suaugusieji.
Šios programos pagrindas – tvirtas „Danske“ banko įsitikinimas, kad geriau suvokiant esminius finansų tvarkymo principus, skatinamas finansinis visuomenės augimas, daugėja informuotų ir atsakingų vartotojų.
Paradoksalu, bet tas suaugusiųjų atsakingumas… Gerai, kad lietuviai nuo seno labiau vertina grynus pinigus, tai dar ganėtinai nedidelė dalis įlindusi į virtualius kreditus Skandinaviškiems bankams… kuriems svarbiausia augantis vartojimas, pageidautina, naudojant ne grynus pinigus, o mokėjimo korteles.
Štai kam mes galime būti dėkingi už šią iniciatyvą:
Sukurta bendradarbiaujant su ekspertais. „Pinigėnai“ yra „Danske Bank“ grupės bendradarbiaujant su patyrusiais ekspertais sukurto edukacinio žaidimo „Moneyville“ lietuviška versija. Adaptuojant šį žaidimą Lietuvos vaikams, buvo bendradarbiaujama su vietos ekspertais, tai:
- Vaino Brazdeikis, Švietimo informacinių technologijų centro direktorius
- Giedrė Kvieskienė, Socialinių mokslų (edukologijos) profesorė
- Rolandas Zuoza, LR švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyriaus vedėjas
Taigi, bankai puikiausiai sutaria su biurokratais, kurie už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus prisideda prie vaikystę žudančių ir tautą bukinančių iniciatyvų. Juk ne veltui šalia vardo ir pavardės dviems iš trijų puikuojasi ir valdiškoje institucijose užimamos pareigos…
Galiausiai…
„Pinigėnų“ svetaine gali naudotis visi norintieji. Vartotojams nereikia būti „Danske“ banko darbuotojais ar klientais. Be to, galime užtikrinti, kad www.pinigenai.lt svetainėje nėra jokios „Danske“ banko produktų ar paslaugų reklamos.
Taigi, kas tai yra jei ne reklama?! Paslėpta reklama, kuri draudžiama?.. Vien tai, kad minimas konkretus bankas – tai yra reklama! Taip, į vaikus tai nenutaikyta, bet tėveliams ir mokytojams ši informacija pateikiama visame gražume, kurį pacitavau aukščiau, o pastarieji paskui galbūt (to viliasi tikrai kažkas) pasakos apie gerą dėdę banką, kuris padarė kažką dėl vaikučių…
Žinau, kad kai kam šie mano purkštavimai atrodys absurdiški ir net kvaili… Jaučiu, kad šis žaidimas bus pateikiamas universitetuose kaip įmonių socialinės atsakomybės pavyzdys…
Jūsų teisė rinktis manyti, ką tik norit! Mano teisė tiesiog įtraukti Pinigėnus ir „Danske Bank“ į, taip vadinamą, black-list‘ą…
ech, tai tiesiog siaubinga :/ nuo pat mažens išmokykim vaikus suktis kapitalistinėje cikliško vartojimo sistemoje, kad paskui bet kokias alternatyvas atmestų kaip neįmanomas.. liūdna
Čia dar reiktų atkreipti dėmesį į: „www.pinigenai.lt yra „Danske“ banko finansinio raštingumo programos, skirtos ugdyti pagrindinius vaikų ir jaunų žmonių finansinius įgūdžius, dalis.“ Tai rodo, kad egzistuoja visa sistema, apimanti vartotojiškumo ugdymą, pradedant nuo mažiausių dienų, baigiant… Baigiant įvairiomis jaunimo kreditavimo programomis, apie kurias Lietuvoje dar nelabai teko girdėti apart Swedbank’o Zoom’o. Nesinori galvoti apie kažkokius sąmokslus, bet verslas ir yra tam, kad darytų verslą net ir iš tokių „nekaltų“ akcijų-atrakcijų…
Pačio žaidomo nežiūrėjau. Nes ten registruotis atrodo reikia, bet lavintį vaikų suvokimą kas yra pinigai yra būtina. Nes dabar nemoka su pinigais elgtis ne tik vaikai, bet ir suaugę. Dėl to ir veši pas mus visokie greitieji (ir lėtieji) kreditai. Žmonės paprasčiausiai nemoka elgtis su pinigais.
Beje, suvokimas „kaip vaikšto pinigai“ nebutinai turi slopinti vaiko fantaziją. Greičiau padeda susidėlioti prioritetus, kas gyvenime tikrai pravers.
Visas tai ką šiame įraše išvardinai.. nedings jei vaikas žinos kas yra pinigai. O jei dar ir išmoks su jais kiek atsakingiau elgtis.. tai suaugęs nepapuls į kreditų mėsmales. Vadovautis ne momentiniu noru „čia ir dabar“ o sudėlioti prioritetus kaip tik ir skatins neimti bereikalingo kredito. Nepirkti daigto kurio tau nereikia ir t.t.
P.S. iš jaunimo „piniginio“ raštingumo skatinimo priemonių man labiausiai patiko Owen’o „Pirmasis tėčio bankas“. Tiesa.. jis tėvams ne vaikams skirtas.
„Dėl to ir veši pas mus visokie greitieji (ir lėtieji) kreditai.“ – nesutikčiau su tuo, nes pastarieji vieši ne dėl žmonių neišmanymo, o dėl prieinamumo, kuris yra ypač lengvas. Iš savo patirites sakau, kad imu kreditą ne todėl, kad nesuprasčiau, koks jis blogis, bet dėl to, kad paprastą paimti ir lengvai gaunamas be jokių garantijų, užstatų ir pan.
Nesupratau. Skundiesi kad valios neturi ?
Kur čia aš skundžiuosi? Esmė yra, kad egzistuoja trys alternatyvos gauti pinigų, kai reikia, o atlyginimas vėluoja, mokesčius mokėti reikia, arba nutinka kas nors netikėto (pvz., sugenda mašina, kompiuteris, šaldytuvas, skalbyklė ir pan.) ir t.t.: ieškai giminių, draugų ar pažįstamų, turinčių kažkokių santaupų ir galinčių paskolinti; neši vestuvinius žiedus, brangesnius papuošalus, buitinę techniką į lombardą ir greitieji kreditai… Pirmas variantas dažnai nepriimtinas, nes a) žmonės patys neturi, b) skola – ne sloga ir nepradings, c) reikia žemintis, maldauti, o, geriausiu atveju, tik pripažinti savo bėdas, parodyti, koks esi niekam tikęs. Lombardas- reikia atsisveikinti su kažkuo brangiu, dažnai turinčiu emocinę vertę, o ir šiaip užstatai… Greitieji kreditai – jie neklausia nieko, jiems nereikia nieko – tik imk ir gausi bet kada ir bet kur, kad ir kokioj nepavydėtinoj situacijoj bebūtum. Taip, kreditą reikia grąžinti ir jis kainuoja, bet savo paprastumu jis ir geba patraukti žmones… Jie dažniausiai minta ne nesuprantančių (lietuviai tradiciškai iš tikro labai nelinkę skolintis, nes puikiausiai supranta, kad, žr. aukščiau, skola – tai ne sloga ir nepradings, o be to sukiršina net brolius), o rūpesčių kamuojamų ir orumo likučius mėginančių išsaugoti žmonių prakaitu.Problemą su kreditais išspręstų ne švietimas, o laiku mokami atlyginimai, kurių užtektų pragyventi, stabilios pajamos ir t.t.
Mano atveju kreditas paimtas tik todėl, kad žmonai vėluoja atlyginimas jau kurį laiką. Nevėluotų, nebūtų kredito, nereiktų mokėti už jį ir net susitaupytų kažkiek. Tai kur reali problema? Manyje, kad šeima nesugeba išgyventi iš vienos algos, manyje, kad aš nesuprantu kreditų pavojų, pačiuose kredituose, jog juos imu, pačiuose kredtuose, kad juos galima pasiimti lengvai, kainų kilime, darbdaviuose, nemokančiuse atlyginimų laiku, valstybėje – kur yra tikroji problema? Neteisinu žmonių ar greitųjų kreditų bendrovių, bet, jei nebūtų struktūrinių problemų, nebūtų paklausos kreditams, nebūtų ir pasiūlos – nereiktų ir „išprusimo“.
Neįsižeisk, bet viskas ką čia surašei.. rodo kad nemoki elgtis su pinigais. Neturi elementaraus rezervo. Nenumatytiems atvejams.
Ypač baisiai skamba.. kad iš giminių nesiskolini nes jiems reikia atiduoti. O skoliniesi iš greitųjų kreditų.
Beje, šalies ekonominė padėtis čia nei prie ko. JAV su panašia problema susidūrus dar skaudžiau. Tik ten ne greitieji kreditai o kreditinės kortelės. Bet esmė ta pati: žmonės nemoka elgtis su pinigais.
Nėra ko įsižeisti internetinėje diskusijoje, kai nepažįsti žmogaus asmeniškai. Aš irgi galiu pasakyti, kad tamsta per greitai likęs „teisti“ ir susidaryti kategorišką nuomonę. Norėdamas pasakyti grubiau, galėčiau pavadinti bukapročiu, turėdamas omeny anksčiaui šsakytas prielaidas. Tačiau abu suvokiame, kad tokie pasisakymai nieko gero neduoda, tad iš vienos pusės dalinai galiu pritart, kad nemoku elgtis su pinigais ir neturiu elementaraus rezervo, bet…
Rezervas buvo ir buvo nemažas, bet jį suėdė vaiko gimimas, verslas, nedarbas ir… ir trys kraustymaisi, keičiant gyvenamąją vietą praeitais metais – pirmiems trims buvo pasiruošta ir numatyta, rezervas turėjo patenkinti finansinius šeimos poreikius dar gana ilgai, bet… ar įsivaizduoji, kiek kaštuoja persikraustymas iš vieno buto į kitą, išsivežant visą savo mantą, kuri sudaro ne vien kompiuterį, drabužius, kelis servizus, bet ir baldus, buitinę techniką ir t.t.? Gal permokėjau, bet šios išlaidos buvo būtinos ir skubios. Juolab, kiekvienoje naujoje gyvenamoje vietoje reikdavo šiek tiek investuoti ir į pačią gyvenamąją vietą, tad praeitais metais šalia trijų kraustymusi buvo dar du kosmetiniai remontai… + per kraustymusis sugadinti namų apyvokos daiktai Ž avarija, po kurios reikėjo dėti pinigų mašinos remontui + vaiko ligos, o šią žiemą serga nemažai. Taigi, rezervas ištirpo, bet būtų galima kurti naują, tereikia tik, kad darbdaviai mokėtų atlyginimus. Čia parašiau dalį netikėtų išlaidų, bet dar galima pridurti, kad kone metus neturėjau jokių pajamų, tad pamėgink nuspėti rezervo, kurį sukaupiau dydį… Taip, neturėjau milijonų, kurių užtektų nieko nedirbant pragyvenimui ir nenumatytoms išlaidoms, bet galėjau sau ir šeimai užtikrinti stabilų pragyvenimo lygį. Rezervas… Taip aš jo dabar praktiškai neturiu.
Beje, šioje vietoje dar galima padiskutuoti klausimu, kaip sukurti rezervą jaunai šeimai, kuri nebaigusi mokslų, neturėdami darbo susilaukė vaikų… Dar viena sąlyga, kad tų pinigėlių negauni anei iš tėvų, anei iš giminių, anei imi banko paskolą, anei išloši loterijoje… Kaip sukurti rezervą šeimai, kurios viena dedamoji neturi išvis anei tėvų, anei jokio kraičio, o kita kilusi iš daugiavaikės ir socialiai remtinos šeimos… Man pavyko… nors ir netapau milijonieriumi… Esmė net ne taupyme ar išlaidavime… Esmė darbe.! Darbe net ir eikvojant savo sveikatą… Pusę metų būtent dėl sveikatos nebegalėjau dirbti nieko – būtent tada nutrūko visi verslai ir atsirado noras dirbti samdomą darbą. Vis dar manai, kad nemoku elgtis su pinigais? Taip, dėl to, kad neturiu rezervo, tai tiesa, bet tai, kad nemoku…
P.S. Galbūt ir per jautriai sureagavau, tad atsiprašau, jei įžeidžiau. Tikrai to nesiekiau ir neplanavau.Kaip ir neplanavau niekada imti greitojo kredito, bet privertė gyvenimas…
P.P.S. Jei neaiškiai išsireiškiau, tai konkretizuosiu, kad iš giminių negaliu pasiskolinti – jie dar didesni bėdžiai už mane, kuriems pats esu paskolinęs, bet tai buvo taip seniai, kad nesitikiu anei gauti atgalios ir išvis geriausia užmiršti tai, nenorint sugadinti santykių visiems laikams. Draugai? Dauguma – jaunos šeimos, turinčios savų bėdų. Tai nereiškia, kad neskolintų, bet ir prašyti nesmagu, kaižinai, jog žmonėms pinigų irgi reikia…
tokia jauna seima, o „išsivežant visą savo mantą“ reikia pakloti tukstancius? juokinga jei nebutu graudu. didelio krovininio autobusiuko (pvz. MB SPRINTER-313) nuoma parai 150 lt, 50 lt alui draugams ir per para galima perkraustyti tiek mantos… nebent baltos rankeles tingi dirbti. beto keistokai skamba jaunos seimos „uzgyventos“ mantos dydis.
Na, galim paskaičiuoti, kiek kaštuoja išsikraustymas iš Kauno į Klaipėdą, pervežant sekciją, spintą, dvi lovas, rašomąjį stalą, svetainės komplektą, televizorių ir pan. Atstumas – apie 250 kilometrų gaunasi (įskaičiuojant važinėjimą mieste). Reikia dviejų reisų. Važiuojama su mikroautobusiuku ir lengvąja, kuria vežami smulkesni daiktai. Mikriukas nuvažiuoja maždaug 1000 km. Automobilis važiuoja 750. Sudegina mikriukas tarkim 8 l dyzelio, automobilis 8 l benzo. Dyzelis kainuoja 3.5 lt, benzas – 4 lt. Vien už pravažinėjimą gaunasi apie 800 lt. + laikas + darbas…
[…] Keista, bet jau galima įžvelgti tam tikras tendencijas bankų „konkurencinėje kovoje“: visuomenės finansinis ugdymas švietimas, komunikacijos orientavimas į vaikus ir t.t. Apie tai jau buvau rašęs… […]