(Ne)emigracija

Kelias paskutines savaites, kiek tenka bendrauti su žmonėmis, susitikus gyvai, vis kalba pasisuka apie emigraciją. Ne, ne pasakojimai, apie „patirtus nuotykius“ ar šiaip prisiminimai, bet konkretūs ir nelabai pasiūlymai susikrauti „šmutkes“ ir važiuoti lauk iš Lietuvos…

Gal ir nebūtų apie ką rašyti man dabar, nes nieko naujo ir gero šia tema pasakyti neturiu, bet iš tų pokalbių supratau vieną – aš esu paskutinis idiotas, kad dar nesu išlėkęs laimės ieškoti kitose šalyse!

Tik supraskit mane teisingai, idiotas aš esu ne sau, bet tiems, kitiems, kurie nesupranta, kad jaunas žmogus dar turi iliuzijų ir vilčių susikurti savo ir savo šeimos ateitį Lietuvoje… ir tikrai ne iš kvailo patriotiškumo!

Atsimenu, prieš kažkiek ten metų buvo diskusija universitete apie jaunimo emigraciją, dalyvaujant ekscelencijai Valdui Adamkui – tuometiniam Lietuvos Respublikos prezidentui… Jei teisingai pamenu, Darius Kuolys moderavo šiai diskusijai.

Seniai tai buvo, tad nepamenu visų tų „iškilių“ žmonių, kurie „diskutavo“, bet atsimenu, kaip atsistojo tuometinis studentų valdžios atstovas ir pareiškė: „Emigrantai išvis ne žmonės ir jie neturi teisės vadintis piliečiais ir grįžę čia tikėtis kažko, kur savo ateitį kuriame mes – tikri Lietuvos patriotai!“ Na, gal ir nevisai tiksli citata, bet mintis išsakyta buvo ta…

Ar galite įsivaizduoti, kaip turėjo reaguoti salė, kur tarp žmonių – studentų, buvo ne vienas, kuris pats vasarą braškiavo, kurių artimieji valo tūlikus Anglijoje ar dirba statybose Norvegijoje… Ir tokia pozicija buvo pateikta dalyvaujančių studentų vardu…

Nieko keisto, kad tada išstojo žmogus iš salės ir tiesiai šviesiai išvadino studentų valdžios atstovą idiotu, nesuprantančiu, kodėl žmonės emigruoja, kad negalima, kaip anas siūlė, atsisakyti tos tautos dalies ir pan. Tiksliai nepamenu, ką jis ten sakė, bet atsimenu, kaip salėje nugriaudėjo plojimai šiam žmogui, kuris niekada negalvojo apie emigraciją ir tuo metu net neturėjo anei draugų, anei pažįstamų užsieniuose.

Dalijuosi prisiminimais vien tam, kad perteikčiau savo poziciją emigracijos klausimu – jei kitiems yra gerai, lai emigruoja, bet aš neketinu! Va čia prasideda įdomybės…

Ne visada mano gyvenimas buvo toks sunkus. Buvo laikai, kai pinigų stygius atrodė neįsivaizduojama situacija. Taip, tada turėjau savo verslą, dirbau daug, bet ir uždirbdavau nemažai…

Taigi, tais laikais turėjau nemažai pasiūlymų ir kvietimų važiuoti į užsienį. Ne tik į nekvalifikuotus darbus iš pažįstamų lietuvių, bet ir užsienio kompanijų pasiūlymų (net neįsivaizduoju, kaip jie mane rasdavo, kas rekomenduodavo – gal universitetas, bet nesu tikras) įsidarbinti „pagal specialybę“…

Priežastis, kodėl atsisakydavau net nesvarstęs nekvalifikuoto darbo pasiūlymų („davai, atvaryk skinsim braškes“, „pas mus viešbuty atsilaisvino vieta, nenori atvaryt“, „varom pas čiūvą, jis parūpins darbą statybose“, „klausyk, įkūrėm įmonėlę, pradžioj bus sunku, bet čia angluose tokią maklę susuksim“ ir pan.) – aš Lietuvoje uždirbdavau daugiau. O kodėl atsisakydavau rimtų pasiūlymų, net negalėčiau normaliai paaiškinti…

Iš dalies todėl, kad esu intravertas – tai tokie žmonės, kurie nelabai mėgsta kompanijos. Ne, jie kompanijoje dažniausiai jaučiasi puikiai, bet juos vargina bendravimas su aplinkiniais, tuščiažodžiavimai ir pan. Man būtų sunku socializuotis užsienyje vien todėl, kad aš nesu labai draugiškas, o be žmonių net ir intravertams „nučiuožia stogas“…

Kita priežastis – mėgstu pastovumą. Ne, ne rutiną, bet tokį pastovumą, kad atsikėlęs ryte, žinai, kad šiandien eisi į darbą, grįši namo ir tavęs lauks vakarienė… Mėgstu, kai viskas turi savo vietą tiek erdvėje, tiek laike, nes tada žinau savo vietą šiame pasaulyje, nes tik tada gali matyti ir įvertinti pokytį.

Pokytį iš šalies… Pvz., iš ryto atsikėlus ir išėjus parūkyti į balkoną man patinka matyti tą patį medį, kuris tai pasidengęs šerkšnu, tai lietaus lašai varva nuo jojo šakų, tai kalasi pumpurėliai, nutūpia koks nors paukščiukas ir pan. Man patinka stebėti gyvenimą… iš dalies nedalyvaujant jame…

Tai veda prie nežinomybės baimės – taip aš jos bijau ir emigracija yra toji nežinomybė ir turbūt vienintelė reali mano fobija. Bijau emigracijos, nes bijau prarasti kontrolę… kontrolę savo gyvenimui!

Rizika, avantiūros, ekspromtas ir pan. – tai nėra man nežinomos ir nepažįstamos sąvokos. Tačiau visada noriu turėti kelias alternatyvas, pasverti ir išmatuoti riziką, turėti kelius atsitraukimo kelius ir pan.

Deja, emigracijos aš negaliu įvertinti ir kitų žmonių pasakojimai, kvietimai, raginimai man neatsako į klausimus: kur mes gyvensim, ką mes dirbsim, kaip reikia daryti su vaiku, kas bus, jei susirgsim, kas galės pabūti su vaiku, jei mums abiems reikės dirbti, kas bus, jei vienas mūsų neteks darbo, ar įmanoma normaliai išgyventi dirbant tik vienam, ar verta važiuoti, kai nieko nežinai ir t.t.

Visa tai sunku paaiškinti tiems, kurie jau grįžę čia trumpam pasisvečiuoti, nes įveikė savo baimę išvažiuoti (o gal tokios ir neturėjo?..), kurie prisiklausė artimųjų pasakojimų apie rojų anapus Lietuvos sienos, kurie turi jau garantuotas darbo vietas išvykę, nes kažkas iš artimųjų jau įsitaisė… Tai sunku paaiškinti, todėl atsakydamas, kad nori gyventi ir įsikurti čia, sukurti savo verslą ir pan., tu tampi idiotu kitų akyse…

Tagged , , , ,

4 thoughts on “(Ne)emigracija

  1. Dalius parašė:

    Aš irgi prieš emigracija.. bet iš tiesu sunku tau bus Lieuvoj. Nes kiek suprantu „stogo“ neturi…

    • Mantas parašė:

      Labai taiklus pastebėjimas dėl „stogo“ tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Būtų stogas nekilnojamojo turto pavidalu, užstatyčiau ir imčiau ilgalaikę paskolą kelioms verslo idėjoms realizuoti. Būtų „stogas“, kuris parūpintų „šiltą vietelę“, tai tada visai gyvenimas būtų „rožėmis klotas“…

      • Dalius parašė:

        Kiek reikia „verslo idejom realizuoti“ ? Ir kodėl manai kad baigsis geriau nei praeitas verslas ?

      • Mantas parašė:

        Praeitas verslas nesibaigė blogai ir šiaip iš esmės idėja ir pinigai buvo geri, bet problema buvo, kad per daug ant savęs prisiėmiau ir paprasčiausiai „perdegiau“ tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šį kartą klaidos nedaryčiau ir iš karto darbinčiau keletą žmonių, kurie dirbtų, kas su pardavimais, kas su klientais ir pan., priklausomai nuo verslo, į kurį pulčiau specifikos (yra kelios mintys ir pinigų poreikis svyruoja nuo 1000 iki 30 000 litų pačiam verslui – įsigyti/išsinuomoti tai, ko reikia), tad realiai reikia „išmaitinti“ dar ir dirbančius, kol jie pradės kurti vertę. Deja, niekas šiais laikais nenori dirbti už dyką, o jei tokių rasčiau, kurie sutiktų gauti atlyginimą tik tada, kai sukurs vertę, tai pinigai išvis nebūtų problema.

Comments are closed.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos