Taip jau susiklostė prieš Velykas, kad teko man sumąstyti, padaryti ir pateikti reklamytes su akcijomis dviems regioniniams laikraštukams… Visada buvau skeptiškas popierinės spaudos regionuose atžvilgiu, bet… bet čia, kur internetas dar nėra naujienų duona kasdieninė daugelyje namų ūkių, regioniniai laikraštukai yra perkami… dažniausiai dėl darbo ir automobilių skelbimų, bet perkami…
Taigi, čia egzistuoja tam tikras stereotipas, kad, norint, jog tave pamatytų, apie tave žmonės sužinotų, reikia pasireklamuoti popierinėje spaudoje. Praktika parodė, kad sužino, pamato, bet juk spaudos skaitytojai dažniausiai pensijinio amžiaus ir nepriklausantys tikslinės rinkos kategorijai.
Kaip minėjau, sukurpiau porą skelbimukų, kurie buvo pasirodę prieš Velykas spaudoje, kad mūsų įmonėlė taiko grandiozines akcijas švenčių proga. Tikslas buvo – pritraukti žmonių (nors dažniausiai dirbam su įmonėmis) dėmesį, susidomėjimą ir srautą…
Brangiai kainavo ta reklama… Pora skelbimų poroje laikraščių, išspausdintų porą kartų kainavo nei daug, nei mažai – 1600 litų. 22 kv. cm. keturis kartus – tai daugiausiai, kiek kažkas, susijęs su manimi, pabuvojo popierinėje spaudoje.
Iš esmės, jei būtų manęs kas nors klausęs, būčiau sakęs, kad ne… tokios akcijos nereikia… tokia kaina… Tačiau neklausė, nes pinigų reklamai negaila… Pinigų, kurių nėra ir nebuvo – barteris…
Esmė ta, kad iš abiejų laikraštukų, reklama viename atnešė absoliutų nulį susidomėjimo. T.y., niekas neatėjo su iškarpa iš to laikraščio ir nepaprašė prekių bei paslaugų su nuolaida. Praktiškai 800 litų barterinių mainų nuėjo į balą.
Kitas laikraštukas atvedė keturis žmones. Su nuolaidomis jiems suteikta paslaugų už 44 litus, parduota prekių už 32 litus ir dar laukia savo eilės prekės už 400 litų, kurių dar žmogus gali ir atsisakyti kitos savaitės pradžioje (mąsto dabar). Optimistiniu variantu prarasta 324 barterinių litų…
Galima palyginti su ta pačia skrajute, kurią patalpinau socialiniame tinkle – veidaknygėje… 0 susidomėjimo. 0 žmonių. 0 „laikų“. 0 išlaidų. 0 pajamų. Visiškas 0!
Nauda? Kažkas susidomėjo. Kažkas pamatė, bet nereikėjo, tad nepasinaudojo, bet gal ateityje… Tai jau sunku išmatuoti.
Realiai, lyginant su snukiaknyge, rezultatas yra, nes gal su tais keturiais užsimegs ilgalaikiai ir pelningi santykiai… (Kaip gerai, kai žmonės pasigiria, jog atėjo dėl skrajutės ir paprastai eina pas konkurentus – įdedi daugiau dėmesio jų aptarnavimui… taip jau įprasta Lietuvoj…) Kita vertus, rezultatas tikrai ne toks, kokio tikėjosi valdžia…
Beje, nauda ir labai didelė buvo… Ne piniginė ir ne įmonei, bet man – pasipraktikavau dirbti su GIMP programa… Šaunu kažką atrasti ir pramokti naujo.
Man yra buvę, kad paskambino už daugiau kaip 2 metų po popierinės reklamos regioninėje spaudoje. Aš tik už keletos valandų po pokalbio sugebėjau suvesti galus, kad šis telefonas kuriuo skambino ir klausė tam tikrų prekių buvo naudojamas reklamai prieš keletą metų. Nenuvertink popierinės reklamos 😉
Sutinku, kad popierius gali duoti nelauktų rezultatų su laiku – pats irgi, jei nėra tinkamesnio, skaitau laikraštį tualete… 😉 Kita vertus, rezultatas visgi nėra toks, kad atpirktų išlaidas, jei tokios būtų padarytos.
Nežinaukkaip ten su skelbimų skaitymu rajoniniuose laikraštukuose,bet jie likę, ko gero, vieninteliai popieriniai leidiniai, kuriuose galima paskaityti apie tai, kad Lietuvoje dar vyksta kažkas gražaus ir gero.Ir didžiuojuosi savo Kelmės rajono žurnalistais, kad nė viename leidinyje niekada nebuvo reklamuojamas V.Jonaitis,D.Kedys ar N.Venckienė.O tas svaičiojimas,kad dauguma žmonių prigulę ieško naujienų internete…Iš delfio komentarų aiškiai matosi kokie tai žmonės.
Sutinku, kad kartais regioninėje spaudoje galima rasti puikiausių analitinių straipsniukų, kurių nerasi niekur kitur, bet čia turbūt ryškiau nei dideliuose dienraščiuose pasireiškia „žurnalistų“ kūrybiniai sugebėjimai, kai paskui pateikia įvairius interviu.
Kiek teko pastebėti, tai pati populiariausia (turbūt ir veiksmingiausia)regioniniuose laikraštukuose yra paslėpta reklama…
Apie kokią reklamą kalbame? Politinę? Neteko man matyti, kad bobulytė, paskaičiusi apie „Maximos“ gerus darbus eitų į ją, kai prie namų „Iki“… Reiktų konkretesnės situacijos analizei…