Pagaliau prisėdau parašyti kažką, nes, mano mastais, senokai nerašiau. Galvojau apie vieną temą – tingiu… Paėmiau popieriuką, kuriame susirašiau per savaitę „gimusias“ temas – nebenoriu… Atsiverčiau juodraščius – „kokios čia do nesąmonės?!“
Tačiau temą radau… Radau „Google Reader’yje“. Temą apie rūkymą… Tiksliau, ne apie patį rūkymą, bet visą „case’ą„, kaip formuojama visuomenės nuomonė.
Štai straipsniukas: „Ar rūkymas yra tik rūkančiųjų reikalas?“ Paskaitykit, jei netingit! Paskaitykit net, jei jums visiškai neįdomi rūkimo tema, nes čia puiki iliustracija, kaip paprastai tendencingai formuojamas požiūris, pasitelkiant masinės komunikacijos priemones…
Prieš tęsdamas šį įrašą iš karto deklaruosiu savo santykį su rūkymu – rūkau jau 10 metų su pertraukomis, kurių ilgiausia buvo trys metai. Šiuo metu išgyvenu dar vieno eilinio metimo stadiją, kuri pasireiškia cigarečių kiekio, surūkomo per dieną mažinimu. Rezultatas – nuo dviejų pakelių prieš pusmetį per dieną iki pusės pakelio +/-.
Taigi, grįžtu prie „straipsnio“ ir jojo pavadinimo. Pats klausimo konstravimo principas „ar kažkas yra taip, kaip yra“ palieka tik du atsakymo variantus – „taip“ arba „ne“. Čia jokių „galbūt“, „kartais“, „priklausomai nuo situacijos“ ir t.t.
Toks klausimas iš karto nukreipia į vertybinę poziciją – „ar viskas, ką daro žmogus, yra tik jo paties reikalas“, „ar valstybė privalo kištis į žmonių privatų gyvenimą“, „ar svarbiau privatus, ar viešas interesas“ ir t.t. Tokiu būdu, kai jau atsistoji vienoje iš barikadų pusių, gali skaityti straipsnį ir linkčioti galvą, kad jame pateikiama teisinga pozicija ir rūkoriai yra blogis, kurį reikia naikinti vardan didesnio gėrio, arba neskaityti jo visai, nes žinai, kas bus prašyta…
Stebuklingas žodelis „tik“ iškarto nukreipia į priešiškumą – „kodėl TIK jam galima, o man ne“, „kodėl TIK tiek, o ne TIEK“, „kodėl viskas TIK broliui?..“ Taip, žodelis, nurodantis trūkumą, skatinantis pavydą, priešiškumą pavartotas neatsitiktinai – juk mums nepriimtina „kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“ pozicija.
Toliau eina pirmasis sakinys, po kurio galima būtų ir nebeskaityti teksto: „Rūkantieji galvoja, kad rūkymas kenkia tik jiems patiems, o jų pačių sveikata yra tik jų reikalas.“ Neskaityti, nes jau aišku, kas bus rašoma, ir į ką nukreiptas straipsnis – vaje, kokie blogi rūkantieji, nes jie negalvoja apie kitus…
Kita vertus, aš priklausau rūkančiųjų mažumai ir man kilo logiškas klausimas – iš kur straipsnio autorė (-ius) žino, ką aš galvoju. Manęs niekas neklausė, tyrimų jokių nepateikta, bet rašoma, kad anie galvoja… Absurdas!
Aš visai negalvoju, kenkia rūkymas ar ne mano sveikatai – man tiesiog malonu rūkyti! O tas sveikatos argumentas, kad sveikata tėra mano reikalas – jis apskritai yra įdomus. Vėlgi grįžtam prie vertybinės pozicijos, kas turi žmogumi pasirūpinti: valstybė ar pats žmogus?..
Toliau rašoma, kam rūkymas kenkia ir staiga: „Tiesiog apie tai paprasčiausiai nenorima pagalvoti.“ Kodėl apie tai turi būti norima galvoti? Ne, jūs man pasakykite, kodėl?.. Kodėl aš turėčiau norėti galvoti apie tai, kaip teršia aplinką fabrikai ar automobiliai? Nesakau, kad tai nesvarbu, bet analogiškai galima kaltinti automobilių vairuotojus ar karvių augintojus, kad anie nenori pagalvoti, kad jų (na, ne jų, bet esmės nekeičia) išmetamosios dujos kenkia aplinkai, ardo ozono sluoksnį ir apskritai griauna trapią ekologinę pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.
Bet vėl grįžkim prie straipsnio, kuriame vėl kažkas parašoma apie cigarečių žalą ir kalba pereina nuo dūmų prie „kancarų“: „Baisiausias scenarijus, jei kiemuose, parkuose, paplūdimiuose, rūkalių numestas nuorūkas randa ir deda į burneles maži vaikai. Tabako gamintojų reklama ir asmeniškas tėvų, tetų bei dėdžių pavyzdys mažyliams sufleruoja, ką darytu su jų atrastu daiktu. Svarus motyvas mesti rūkyti.“
Na, neverta kalbėti, kad tabako gamintojų reklamos mūsuose beveik nepastebėsim – ji uždrausta (nors man irgi nepatinka, kad tabaku prekiaujama visur, o ne vien specializuotose krautuvėse ar atskiruose prekybcentrių skyriuose“. Kita vertus, žaisti vaikų korta – tai vėl „lipimas ant emocijų“, beje nurodantis, kad straipsnio autorė greičiausiai priklauso „supermamų“ kategorijai ir rašo tokioms pačioms, kaip ir ji. T.y., bando „pudrint smegenis“ su apsimestiniu rūpesčiu vaikučiais.
Dar daugiau – prie ko čia šiukšlinimo problema ir rūkymo klausimas? Šiukšlina ne vien rūkoriai, o ir ne visi iš jų (kiek kartų man yra tekę, neradus arti šiukšliadėžės įsikišti nuorūką į kišenę ir tasytis su savimi!)…
Mane irgi nervina nuorūkos, mėtomos pro balkoną, užkasamos paplūdimio smėliuose ir t.t. Tačiau čia kultūros nebuvimo problema, o ne rūkymo!!! Juk alkoholio buteliai ar šuns kakiai taip pat ne pats geriausias vaizdelis vaikučio burnelėje?..
Na, lyg to būtų negana, tęsiama apie tabako pramonę ir jos daromą žalą gamtai: pesticidai, nenaudingai naudojami naudingi dirvonai, medžių kirtimas ir t.t. Tačiau tą patį praktiškai apie bet kurią pramonę pasakyti galima (kam mums tie baldai, cukrūs, kokainas ir t.t.)!!!
Na, pramonę su vartojimu galima kažkaip susieti, bet… Bet vienintelis geras dalykas, kurį sužinojau iš straipsnio: „Nors cigarečių gamintojai demonstruoja susirūpinimą medžių sodinimu, tačiau tai yra daugiau rūpinimasis resursais savo gamybai, negu aplinka. Vienintelis patikimas būdas mažinti tabako industrijos vykdomą aplinkos teršimą – nepirkti jų gaminių. Neberūkyti.“
Tikrai nežinojau, kad tas gamintojų susirūpinimas medžiais yra toks, kurį pastebi net ir rūkymo priešininkai! Vadinasi, reikia prisidėti prie to susirūpinimo ir pradėti rūkyti pypkę dažniau…
Straipsnis toks tuščias, toks bukas, kad galima pasakyti, jog jis ir skirtas DAR DIDESNIAM BUKŲ BUKINIMUI. Nei žodžio apie konkrečias rūkymo keliamas problemas žmonėms… Pvz., dūmai, besiveržiantys pro daugiabučių ventiliacines angas ar atidarius langus vasarą, paauglių rūkymą laiptinėse, cigarečių prieinamumą, metimą lengvinančių priemonių efektyvumą, priežastis rūkymo ir pagalbą rūkoriams ar šalims, kurių ekonomiką palaiko tabako pramonė, ir t.t.
Paradoksalu, kad, nepaisant savo šališkumo ir noro pasakyti, kad rūkymas yra ne tik rūkančiojo reikalas, pasakoma praktiškai tai, kad rūkymas ir visa pramonė yra blogis. Ir vienintelė išeitis – mesti rūkyti, kas paliekama pačiam rūkančiajam… Tai puikus pavyzdys, kaip priešiškumas, požiūrio formavimas emocijų pagrindu neduoda realios ir apčiuopiamos naudos.
Tokie straipsniai tikrai nepadeda spręsti problemų. Jie tik jas kuria. Didina atskirtį tarp rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Ir niekuo neprisideda prie problemos sprendimo. Liūdna, bet visos tos antitabakinės, antialkoholinės, anti kažkokios ir feministinės organizacijos savo veiklą grindžia tokiomis ir panašiomis bukomis demagogijomis.
Kažkaip panašu, jog pamažu einama prie to, kad rūkyti bus galima tik pačiame nuošaliausiame savo nuosavo kiemo kampe, kur niekas tavęs nematys ir kur nesukelsi niekam jokios grėsmės. Taip pavydu pasidaro žiūrint filmus, vaizduojančius praėjusio šimtmečio amerikiečių gyvenimus, kur visi rūkė kada norėjo ir kur norėjo, ir niekas dėl to nesuko galvos…
Mano asmeninė pozicija paprasta… Aš stengiuosi netrukdyti kitiems, tad norėčiau, kad kiti pasistengtų netrukdyti man. Jei mano dūmai trukdo, aš pasitrauksiu, bet, jei vėl trukdys, tai traukis pats – negali prie kitų taikytis tik viena visuomenės dalis, turi būti abipusis bendradarbiavimas.
P.S. Patiko man šią savaitę viena moteriškė, kalbėjusi per radiją, kad konfliktuoja su kaimynais dėl rūkymo. Ana mat rūko savo namuose ir kaimynams yra pasakiusi, kad, jei aniems smirdi, tai ji parduoda savo būstą ir kraustosi, tad tegul anie tik ir perka. Deja, norinčių nusipirkti neatsirado, o va uždrausti rūkyti norėtų…
Jei Lietuvoje niekas nerūkytu kontrabandinių cigarečių, valstybei būtu didesnis pelnas. Jei būtu didesnis pelnas, atlaidžiau žiūrėtu į rūkančiuosius. Jei į juos žiūrėti atlaidžiau, nebūtu leidžiami įstatymai draudžiantys rūkyti restoranuose ir pan. Ir taip visi gyventu laimingi. Rūkančiųjų sumažėtu natūraliai, nes tai galėtu sau leisti tik pasiturintys žmonės. Vaikai, paaugliai, ir žmonės gyvenantis „nuo algos iki algos“ nerūkytu. Būtu kažkas panašaus kaip į natūralią atranką.
1. Kontrabandinių cigarečių nerūkytų, jei pastarosios kainuotų tiek pat, kaip ir nekontrabandinės… Kontrabanda išnyksta, kai nėra jai stimulo, t.y., iš jos nebegalima uždirbti. Tol, kol bus kainų skirtumas (įskaitant ir prognozuojamus kaštus būti pagautam, sumokėti baudelę ar atsėdėti cypėj) toks ženklus, bus kontrabandinių cigarečių.
2. Valstybės „pelnas“ nuo ko?.. Ar rūkančiųjų skaičius nesikeistų ir apie turtingųjų privilegiją neverta kalbėti, ar tiesiog išauginama kontrabandos kaina iki legalių cigareių ribos?..
3. Kodėl didesnis „uždarbis“ reiškia atlaidumą? Turim ES pavyzdį, kur tikrai aktyviai diegiama antirūkimo politika…
4. Draudimai yra totalus absurdas. Mano manymu, kad ir restoranų klausimu buvo padarytas „promachas“ su absoliučiu draudimu. Nemanau, kad nerūkantieji būtų buvę nuskriausti, restoranui leidus pasirinkti statusą: rūkančiųjų jis ar ne. Jei nerūkai, eini vienur, jei rūkai, eini kitur.. „Ir taip visi gyventų laimingai.“
5. Kodėl rūkančiųjų sumažėtų natūraliai?.. Nesupratau.Trūksta logiško nuoseklumo tarp tezių. Staiga nuo nedraudimo ir kontrabandos nebuvimo kartu su pelnu valstybei pereinama prie natūralios atrankos.
6. Paprastai rūkymas yra didesnė problema skurdesniuose visuomenės sluoksniuose. Kai negali sau leisti šampano su ikrais, omarų su vynu, laisvalaikio kinoteatruose, boulingo klubuose, kelionių, ekskursijų, naujos mašinos ir t.t. – rūkymas lieka vieninteliu lengvai prieinamu malonumu, kuris net ir padidinus cigarečių kainą net 10, ar 20 kartų vistiek išlieka santykinai pigesnis už kitas atsipalaidavimo formas.
Kontrabandinių cigarečių kainą priklauso ne nuo mūsų valstybės, todėl jų kainos niekada nebus tokios, kokių norėtų mūsų valstybė ar mes. Dabar, kaip žinai, vis dar krizė ir manau valdžia žiūrėtu atlaidžiau jei tik tai padidintu įplaukas į valstybės biudžetą (labai subjektyvi ir ginčitina nuomonė).
Ir kur tu nematai natūralios atrankos? Tie kas neišgalėtu ir nepirktu cigarečių. O dėl malonumo, tai juos suprantam skirtingai. Jei priklausomybės ir noro tenkinimas yra malonumas, tada pilnai su tavim sutinku.
Manau niekada mūsų požiūris nesutaps ir neverta įrodinėti savo tiesų, nes aš priklausau nerūkantiems… 🙂
Šaunu, kad priklausai nerūkančių subkultūrai ir kaip nebepriklausantis rūkančių (priklausau metančių) kategorijai galiu tik pritarti tamstos pasirinkimui ir parašyti milijoną priežasių, kodėl toks pasirinkimas teisingas… 😀 😉
O dėl požiūrių ir įrodinėjimų – šioje vietoje nesupratau, ką norėjai pasakyti, nes nei bandau tamstai pasakyti, kad rūkyti yra gerai, nei įrodyti, kad rūkymas yra pačių rūkančiųjų reikalas arba priešingai. Man šiuo atveju yra įdomi argumentų dėstymo logika arba jos nebuvimas.
Štai tamsta sakote, „O dėl malonumo, tai juos suprantam skirtingai. Jei priklausomybės ir noro tenkinimas yra malonumas, tada pilnai su tavim sutinku.“ Tada man kyla klausimas – ką, tamsta, laikote malonumu?
Man malonumo sąvoka apibrėžia yra norų ir poreikių patenkinimas, sukuriantis trumpalaikį pasitenkinimo efektą. O ką ši sąvoka reiškia jums, kad ją suprantame skirtingai? (Įtariu, kad skiriasi ne požiūriai, bet nesusikalbame sąvokose, o tai daro diskusiją kaipo pokalbį neįmanomu…)
Dabar dėl to, kad tie, kurie neišgalėtų, nepirktų – čia sutinku, nes veikiausiai anie ieškotų kitos alternatyvos hedonistiniams poreikiams tenkinti (pvz., dažnesnis kūniško malonumo siekis). Tačiau kaip jūs prieinate prie tokios išvados, kad atsirastų ta natūrali atranka, nelikus kontrabandinių cigarečių? Cituoju:“Jei į juos žiūrėti atlaidžiau, nebūtu leidžiami įstatymai draudžiantys rūkyti restoranuose ir pan. Ir taip visi gyventu laimingi. Rūkančiųjų sumažėtu natūraliai, nes tai galėtu sau leisti tik pasiturintys žmonės. Vaikai, paaugliai, ir žmonės gyvenantis „nuo algos iki algos“ nerūkytu.“ Kodėl daroma prielaida, kad pigios ir kontrabandinės cigaretės skatina rūkyti?.. Aš rūkau cigaretes, tiesa, nebe kontrabandines, ne todėl, kad jos pigios. Rūkau brangesnes, nes aš jas įperku ir man jos yra skaniausios (dar vienas mitas, kad rūkaliams nėra svarbus cigarečių skonis).
Vedu prie to, kad kainos veiksnys yra svarbus taupymui, jei yra pigesnė alternatyva, bus renkamasi ji, o jei nėra, vadinasi tiks ir brangesnė. Galbūt rečiau, galbūt kokia nors kitokia forma…
Dar atsimenu laikus, kai žmonės rinkdavosi nuorūkas, iš jų ištrupindavo paskutinius tabako likučius, susisukdavo į laikraštinį popierių ar prisikimšdavo pypkutę ir rūkydavo… Kai kurie tabako lapus ant palangių augindavo tabaką… Dar kiti rūkydavo visokias arbatžoles ar šiaip vaistažoles…
Beje, pasakyk, kur žmogus, išleidęs 40 ct, gali gauti 5 minutes poilsio, atokvėpio nuo darbo, malonaus pasišnekėjimo, susikaupimo akimirką ar šiaip šiek tiek laiko sau?..
Aš nerūkau ir neturiu priklausomybės, todėl rūkydamas nejaučiu malonumo ir man tave bei kitus rūkančius sunku suprasti. O dėl kūniškų malonumų, jie bent jau nekenkia sveikatai 🙂
Pigios kontrabandinės cigaretės yra kaip uždraustas vaisius, kuris visada saldesnis. Jos labiau prieinamos paaugliams, nes dauguma jų neturi ar nenori išleisti tiek pinigų, kad galėtu rūkyti ne kontrabandines… aš turiu omenyje ne tuos, kurie jau ruko, o tuos, kurie dar tik žada tai daryti, nes tie, kurie jau ruko, rūkys nors ir laikraštį ar išleis paskutinius pinigus ir jei norės vistiek rūkys..
Dėl valstybės įtakos kontrabandinių cigarečių kainoms sutinku, apie baudas ir pan nepagalvojau 🙂
Tiesa pasakius, nežinau, apie ką galvoja dabartiniai paaugliai, bet anksčiau, tai, jei rukyt, tai tik parliamentus, malarborus, barklajus, kurie tikrai nėra ir nebuvo iš pigiausių… Matyt, mes skirtingai suvokiame tikslinį kontrabandinių cigarečių vartotojų segmentą. Mano manymu, paaugliai nesvajoja apie kontrabandą ir, nežinodami, kur jos gauti, paprasčiausiai renkasi per pažįstamas kasininkes ar draugiškus kioskininkus gaunamomis kitos rūšies „gėrybėmis“. Kontrabandinių cigarečių didžioji vartotojų dalis, mano manymu, yra turintys ilgametį rūkymo stažą, dažnai dirbantys už minimumą ar panašiai asmenys, kuriems dažnas rūkymas tapęs gyvenimo norma, suryjančia apie pusę jų mėnesinių pajamų. Tačiau, gali būti, kad tamsta teisus – tikrai nežinau, ką rūko dabartiniai paaugliai…
„Kontrabandinių cigarečių kainą priklauso ne nuo mūsų valstybės.“ Beje, šita prielaida irgi neteisinga. Galiu lažintis, kad, jei už kontrabandos vežimą, laikymą ir realizavimą minimali bauda būtų viso turto konfiskavimas ir kalėjimas iki gyvos galvos, kontrabandinių cigarečių nebūtų arba jų kaina būtų koks „lemonas“ už pakelį, kad pardavus, būtų galima iškart „tepti slides“ į šiltus kraštus… Žinoma, kad už tokią kainą niekas nepirktų, tai jau kitas klausimas…
[…] Manto paskutinis įrašas kažkaip sužadino nostalgija tam, ko niekada nemačiau, bet tikiu, jog taip iš tikro buvo. Laisvo rūkymo kultūra, man visą laiką siejasi su šiuo vaizdu — ideali konferencija, idealus mokslinis renginys, laisvas ir tuo pačiu metu argumentuotas pasikalbėjimas (maždaug nuo 11 minutės): […]
Sutinku, kad rūkymas kenkia sveikatai. Bet šiai dienai tų veiksnių kenkiančių sveikatai tiek daug, kad rūkymas ir juo labiau pasyvus rūkymas tai mažiausias iš visų galvos skausmų dėl kurių reikėtu sukti sau galvą 😀
Na, nenoriu diskutuot apie rūkymo realią ir numanomą žalas, bet man įdomu tai, kad paskutiniu metu frustraciją gyvenimu stengiamasi perkelti ant tam tikrų grupių: rūkantieji, krikščionys, bažnyčia, gėjai, feministės, blog’eriai, žiniasklaida, Krivickas, ir t.t. Toks įspūdis, kad problemos koncentruojamos į išorę viešajame diskurse, o ne viduje.
Aš suprantu, kad rašai dėl savęs, o ne kitiems, bet kaip kažkada vienas dabartinis blogerių korefėjus užsigavo, kaip pasakiau, kad prirašė daug raidžių, o protingos nei vienos. Taip ir tu, parašei taip, kad supras kas penktas turbūt. Tai kam rašyti? Tik tiems kas supranta? 😀
Na, kas supras, tie galbūt pasisakys, o su tokiais jau galima ir padiskutuot… 😉 O tie, kurie nesupras, veikiausiai pasakys kokią nesąmonę arba nieko neparašys… Dėl antrųjų širdies neskauda, o vat pirmieji tai bent pralinksmins ir paįvairins nykią kasdienybę, leisdami bent trumpam ir laikinai man pasijusti „proto gumbu“ ir „sąmojo virtuozu“… 😉
Aš vis žadu bet niekaip neprisiruošiu parašyti apie tai kurie žmonės yra protingi. Gal visgi reikėtu prisiversti ir parašyti 🙂
Gyvenimas parodė, kad visi yra protingi ir kiekvienas savotiškai… 😛
[…] keletą straipsnių, kurios radau Giedres ir Manto bloguose, kilo užsidegimas ir man parašyti šia tema straipsnį iš savo pozicijos, kuri manau […]
Labai įdomi simantinė teksto, ypač pavadinimo analizė, kur autorius išnagrinėja kiekvieną žodį. Tikrai. Neperdedu. Šiaip susidarė įspūdis, kad toks pažodinis teksto nagrinėjimas rodo, jog tema Mantui tikrai skaudi. Ji kažkur autorių labai įžeidė, užgavo.
Šiaip man patiko autoriaus požiūris į tai, kad reikia atskirti sąvokas: rūkymas ir kultūros stoga. Visada galima rūkyti taip, kad kitiems netrukdytumei. Nebūtina dūmyti laiptinėse, ant praėjimų, nebūtina mėtyti kur papuola nuorūkų. Jeigu žmogus elgiasi kultūringai ir nekenkia aplinkiniams, valio.
Dėl pamokslavimo, manau, kad jeigu žmogus pats neturės noro ir motyvacijos mesti rūkyti, niekas jam nepadės: nei užrašai ant cigarečių pakelio apie artėjančią mirtį, nei prarūkytų plaučių nuotraukos, nei kitokie įtikinėjimai.
Jei rimtai, tai užgavo. Pats rūkydamas stengiuosi niekada nenumesti nuorūkos, nes pats negaliu pakęsti rasti jų, kur nenorėčiau…. Taip pat, turiu vaikų… Dauguma rūkančiųjų, kuriuos žinau daro tą patį – neteršia aplinkos. Patys, kai pamatome kažką šiukšlinantį, duodame įspėjimą, pamokome paprastai jaunesnį žmogų. Tačiau, turiu pripažinti, kad paskutiniu metu kažko įspėti neteko… Matau šiukšles, bet nematau, kas šiukšlina. O va žmonės bamba ir burnoja – „va, jis rūko, jis čia ir prišiukšlino“.
Kitas momentas dėl smarvės – nepatinka man vanilės, smilkalų ir kt. „malonūs“ kvapai. Nepatinka taip, kad ilgiau pabuvus prie tokio kvapo, tenka bėgti apkabinti unitazo. Kaimynų atidaryti balkonai „atgabena“ tuos kvapus iki manęs. Aš jiems nieko nesakau. Čia mano problema… Užsidarau net ir vasarą savo langą. Tačiau aš rūkau. Nepatinka jiems mano tabokos kvapas ir čia jau visų problema…
Nors priklausau nerūkančiųjų pusei, bet visoms išsakytoms mintims pritariu. Tokio pobūdžio kritika, kuomet pastoviai kartojama – tu blogas, tačiau neįvardijamas nė vienas rimtas argumentas ar problemos sprendimo būdas, niekur nenuveda. Greičiau atvirkščiai.
O kokią esė aš galėjau šį pavasarį parašyti! Apie tai, kaip nuo šunelių vedžiojimo atrodė stadionas nutirpus sniegui… Ir mamos su vaikučiais išėjo pavasarine saule pasidžiaugti… O „kancarų“ tai vos porą tepamačiau!