Intelektas (lot.: intelligentia = „įžvalga, gebėjimas pažinti“, intellegere = „suprasti“) yra ypatinga subjekto ir objektų sąveikos forma, specifinė veikla, kilusi iš išorinių veiksmų, pasireiškiančių kaip visuma interiorizuotų operacijų, kurios koordinuojasi tarpusavyje ir sudaro grįžtamąsias, pastovias ir paslankias psichikos struktūras.
Vikipedija.
Suvokimas yra esminė pažinimo proceso dalis, susijusi su mąstymu, atmintimi, dėmesiu, be to suvokimą veikia pažinimo motyvai, emocijos, jam įtakos turi suvokėjo tikslai, todėl suvokimo procesai yra intencionalūs (kryptingi), jais išskiriamas informacinis situacijos turinys.
Tas pats.
Kažkada dar ne taip seniai vienas žinomas ir ant manęs „dantį griežiantis“ tinklaraštininkas kalbėjo, kad parašys grandiozinį įrašą „apie protą“. Na, gerai – grandiozinio jis neminėjo, minėjo tik įrašą. Po šiai dienai man įdomu, ką anas ketino parašyti…
Kita vertus, turiu bjaurią nuojautą (iš tikro jinai labai graži ir simpatiška moteriškė, su kuria tenka kartkartėmis paflirtuoti slapčia nuo žmonos), kad ano įrašo ir maniškių šiandieninių papostringavimų priežastys, tikslai ir skirtųsi. Nors veikiausiai kažkur giliai giliai, šešios pėdos po žeme, būtų užslėptas vienas ir bendras motyvas – gyvenimo prasmės paieška postmodernistinėje visuomenėje vienokia ar kitokia forma.
Iš karto pasakysiu, kad noras rašyti šia tema man kilo, kai šiandien pasiskaičiau batalijas dėl pseudonimo vartojimo viename socialiniame tinkle ir apskritai gyvenime. Ne, nenorėjau anei smerkti, anei pritarti, anei kažin ką įvairių internetinių anonimų – kiekvienam savo.
Tiesiog norėjosi padėlioti motyvus bei naudas vientisame tekste, kodėl reikalingas pseudonimas, kuris šiais laikais anonimiškumo tikrai negarantuoja, bei tikrojo ir vidinio „aš“ apraiškas realybėje ir virtualybėje. Kita vertus, apie tai kalbėta, rašyta tiek, kad nieko naujo ir įdomaus nepasakyčiau – viską būtų galima atrasti įvairiuose sociologijos bei psichologijos mokslų vadovėliuose, straipsniuose, knygose, kurie nebūtinai priklausytų mokslinės literatūros kategorijai. (Kartais tikrai būna sunku atkirti mokslą nuo pseudomokslo socialiuose moksluose ir tai galėtų būti atskiro įrašo tema – „kas tai yra mokslas?“…)
Rašau apie visą tai, kad pamėginčiau perteikti kontekstą, kuris sąlygojo šį įrašą, kurio realiai dar net nepradėjau, apie intelektą ir suvokimą. Vis dėlto, bijau, kad iš tikro, norint suvokti, apie ką rašau ir kodėl rašau reikia tiesiog atsidurti mano kailyje. Ir ne tik šiandien, bet būti manimi keletą metų.
Pasakyčiau, kad galite nebeskaityti, nes nei vienas nesate, nebuvote ir nebūsite aš ir nesuvoksite prasmės mano žodžiuose, bet esmė ir slypi tame, kad kiekvienas suvokiame pasaulį, tekstą individualiai, remdamiesi tam tikrai algoritmais, kurie atsirado per nuo pat gimimo pabaigos trukusį pasaulio pažinimą (kuris, manoma, prasidėjo nuo pat jojo sukūrimo).
Šį suvokimą mes išreiškiame žodžiais, savokomis, kurie mums turi prasmę patys savaime ir neša prasmę kitiems tik per bendrą sutarimą dėl žodžio nešamo turinio. Dėl šio bendro sutarimo atsiranda visiškai naujas protas, visiškai naujas suvokimas, kuriantis prasmę pats ir ugdantis kiekvieną mūsų. Tai visuomenės normos ir vertybės, be ne tik tai…
Mes kuriame pasaulį ir pasaulis kuria mus. Mes turime žodį, bet ir žodis turi mus. Mes kalbame ir klausome. Taip mes mokomės… Mokomės naujų žodžių ir mūsų suvokimas platėja (mokantis užsienio kalbų) ir gilėja (pažįstant ir sugebant perteikti pasaulį).
Intelektas… Intelektas – tai žodžių, frazių, posakių žinojimas. Intelekto neturi tas, kuris nemoka kalbėti, perteikti pasaulio. Taip pat, kuo daugiau žodžių žinome, galima numanyti, kad „oi, kiek daug intelekto pas jį, koks anas protingas“…
Tik ar tikrai nesuprastas yra intelektualus?.. Kvailai paklausiau, nes mes daug ko nesuprantam – pvz., beprotnamio gyventojų. Esmė slypi formoje – kuo ji sudėtingesnė, tuo sunkiau suprasti, tuo intelektualesnis ta forma žongliruojantis asmuo…
Galėčiau dar rašyti išvedžiojimų įvairiausių galybes. Galėčiau prisiminti, kaip žmonės stengiasi įgauti intelekto ir tai pademonstruoti. Žinoma, galėčiau padaryti įspūdingą išvadą, kad genialumas slypi paprastume ir kuo labiau mes sugebame supaprastinti pasaulio sudėtingumą, tuo geriau mes jį suvokiame…
Nutrauksiu pats save ir pasakysiu, kad svarbu yra suvokti pasaulį, bet dar svarbiau susivokti savyje… Ne dažnai ir ne visiems tai pavyksta.
‘Intelektas – tai žodžių, frazių, posakių žinojimas’ – labai jau netikslu. Intelektas apskritai mažai kuo susijęs su žinojimu.
‘Intelekto neturi tas, kuris nemoka kalbėti, perteikti pasaulio’ – visai klaidinga. Čia iš kur toks intelekto sąvokos supratimas? Intelektas pasireiškia ne vien tuo, ką pasakai, šis terminas apima ir sprendimų priėmimą, kūrybiškumą. Pvz. protiškai atsilkęs, t.y. mažą intelekto įvertį turintis žmogus gali išmokti įėjęs į kambarį, rasti savo vietą ir atsisėsti. Tačiau jei tame kelyje pastatysime kliūtį, pvz. kėdę, jis nesugebės jos patraukti ar apeiti, t.y. išspręsti problemos.
O kalba tikrai nėra vienintelis pasaulio perteikimo būdas. Tokia nuostata teigia, jog nebylys negali turėti aukšto intelekto.