– Jei reiks kokios pagalbos, bet kokios, tik pasakykit!
– Ai, tai vistiek niekuo padėti negali…
– Tai pasakyk, gal kuo pagelbėti galėčiau?
– Žinai, labai reikia, kad kas paskolintų pinigų – mokesčius reikia sumokėt, atlyginimas vėluoja, skolos spaudžia…
– Tai darbą keisk!
– Taip, norėčiau, tik džiaugiuosi, kad turiu tą darbą, nes nėra darbų… nėra kitų…
– Verslą kurkite tada – juk protingi esat!
– Kas iš to proto, jei verslui reikia pinigų!
– Ne kiekvienam verslui reikia daug pinigų, galit imti ir daryti!
– Taip, ne kiekvienam, bet tiems, kuriems nereikia, reikia skirti laiko ir nedirbti kitur, neuždirbti nieko, šalia mokesčius mokėt, valgyt – tam irgi reikia turėt pinigų… Ir kokį verslą siūlai?..
– Na, taip… O ko jūs neemigruojat? Va, kaimynas mano išvažiavo ir gyvena sau…
– Mielai emigruotume, bet ir tam reikia pinigų!!!
– Tai išvažiuosit ir užsidirbsit…
– Taip, kai darbą gausim, gal ir užsidirbsim, bet kur gyvensim iki tol, kol užsidirbsim, kur dirbsim?.. Bent pradžiai reikia turėti pinigų šiek tiek, kol ten atsistotume ant kojų.
– Na, jei taip, tai nežinau… Niekuo padėti negaliu.
—
Publika ploja atsistojus ir klykia, šaukia – „Bravo!“
Juk kvailas tas žmogus, kuriam pagalbos reikia nuoširdžios…
Visi mes žinom, patarimo kainą brangią –
Tai tikro draugo pareiga pagelbėti kažkuo!
—
Tai pabaiga. Atsistoju. Nusilenkiu aktoriams. Nusilenkiu žiūrovams. Žinau, kad jie dar nieko nesuprato. Supras tuojaus…
Išsitraukiu pistoletą. Priglaudžiu prie smilkinio. Publika žiūri ir šypsosi. Galvoja, kad tai dar viena nevykusio, nors linksmo gyvenimo scena.
—
POOOOOKŠT!!!
—
Šį kartą jis buvo užtaisytas…
Hmmm, vietoj pagalbos patarimas – pigiai išsisuko 😀
Jei parduotuvėj būtų galima patarimais atsiskaityti – nei sidabrinių šakučių neplaučiau… 😀
Kita vertus:
žmogus, kuriam pagalbos reik, nežino jis, ko būtent trūksta! Ne pinigėlio ar kupiūros, o pažinčių ir ryšių agentūros. Gal reik ne pažinčių, ne giminės valdžioj o reikia elgesio kitokio, minčių kitokių, ryžto kito, tapti kitokiu žmogum! Čia šautuvu to uždavinio neišspręsi. Nebent prieš keliasdešimt metų jo tėvui būtum pagrasinęs – neauklėsi tu vaiko, tai žinok, per naktį padarysiu šautuvą, ateisiu aš ant ryto ir nušausiu 😀
Va čia tai puikus momentas – visi tie patarėjai, mokytojai, „pagalbininkai“, kalbantys, kad žmogus pats kaltas, kad reikia daryti taip ir taip – visi jie nori kito žmogaus. Šis žmogus – tai ne žmogus. Jis liurbis, nevykėlis, netikėlis, ir, nesvarbu, kad dirba, stengiasi, kabinasi, tačiau jis turi tapt kitu…
Aha 😀 Nevykėliui niekas negali padėti. Niekas. Nebent ponas, davęs kampą gyventi, davęs duonos kasdienės, pirtį šeštadieninę ir šluotą kiemui šluoti.
…ir šluoja žmogus už minimumą, ne todėl kad norėtų, ne todėl, kad nieko kito negalėtų, bet todėl, kad nedavė daugiau, su kuo jis galėtų padaryti kažką daugiau ir tapti tuo kitu, jau Žmogumi.
Neteisingai! Sėskis, du 😉 😀
Turėjau omeny rytiečių išmintį – jei nori padėti vargšui, tai neduok išmaldos visiems, o vieną jų pasiimk pas save gyventi – duok jam stogą, duonos ir šluotą 😀 Mes jau per daug civilizuoti, kad galėtume padėti vargšams! 😀 Jokie įstatymai neleis tau rūpintis nelaimėliu. Registracijos, atsakomybės, žmogaus teisės ir visa kita… Įstatymai gerai saugo nenorą padėti vargšams 😀
Kodėl reikia daryti iš žmogaus kažką?! Ar tu negali jo gerbti, jei jis neturi mašinos? 😉 Čia aš prie to, kad nežinia, kada jis bus laimingesnis – ar pagal normas būdamas verslus, ar pagal save būdamas varguolis!
Tu negali gyventi už kitą. Todėl gerk tokį, kokį sutikai. O jei nori jam padėti – tada rūpinkis visu jo gyvenimu. Nes kitaip tai tik turtingo didžiavimasis turtais prieš neturtingą.