Gyvena kaime močiutė. Garbingo amžiaus, bet guvi. Ir ačiū Dievui!!! Viskas su ta močiute yra gerai, tik va, dėl senyvo amžiaus savo sūnaus Vilniuje nelabai gali aplankyti, anūkų pamatyti, proanūkių pažiūrėti… Pastarieji irgi nesiveržia pas močiutę – kam tie seni žmonės bereikalingi?! Tačiau padeda pinigėliais sūnus – kur ne padės, jei verslininkas, verslas „gerai stovi“…
Kita vertus, šis įrašas ne apie močiutę ar jos sūnų, bet apie anūką – senolės širdies džiaugsmą. Viskas gerai ir su tuo anūku. Baigė prestižinį universitetą – tėvelio uždirbti pinigėliai leido. Ten susipažino su dar turtingesnių ir įtakingesnių žmonių dukrele – na, būna juk meilė iš pirmo žvilgsnio. Ištekėjo (ne vedė, ar apsiženijo, o ištekėjo su visomis to žodžio prasmėmis) ir susilaukė vaikelio – tobula jauna šeima.
Negana tos laimės, uošviai nupirko aniems būtą Vilniuje kažkokioje „novastroikėje“, žentui surado darbą, kažkur ministerijoje – gyvena sau ir vargo nemato, jaunąją atžalą augina. Stabilus darbas, atlyginimas, jokių paskolų – tiesiog pavyzdinis gyvenimas. Va, net ir į partiją jaunasis tėvelis įstojo ir bandys Seimą su kitais liberalais artimiausių rinkimų metu šturmuoti – greičiausiai pavyks, nes juk pas mus ne žmogus, o sąrašas…
Šioje vietoje galėčiau prisipažinti, kad pavydžiu. Taip, bet ne piktai, o gailėdamasis savęs – deja, man gyvenime taip nepasisekė. Kita vertus, toks jau tas gyvenimas – vieniems sekasi, kitiems ne, o vat gal ims ir man vieną dieną pasiseks… Bet čia nelabai jau su tema susiję šie mano virkavimai.
Apie ką aš čia?.. Ai vat, prisiminiau – juk anūkas močiutei yra tikras džiaugsmas, pavyzdys kitiems, kaip reikia gyventi. Tikrai šaunus anūkas! Tikrai puikus pavyzdys!!!
Tik vat, kad močiutę lankantys giminaičiai – irgi jauna šeima, kuriems tas pavyzdys „išstatomas“ jau susikūrė šeimą, jau pasibaigė mokslus, jau pasigimdė vaiką, tik vat, uošvių tai neturi, neturėjo ir neturės. Jau nekalbant apie tuos, kurie išgali pasirūpinti. Tad ir tenka klausyti, koks anūkas nuostabus, kaip jam viskas gerai einasi ir būti lodoriais močiutės akyse – neturit namo, neturit puikaus darbo, o ir į Seimą, vargu bau, ar pakliūsit…
Kaip suprantam iš nutylėjimų, tai sėkmingasis anūkas močiutės nelanko?
Kam reikalinga ta močiutė, kai yra darbai, karjera ir šeima?..
Tai joo, bobutė prieš karjerą tai ne lygis 😀
O šiaip tai tegu tie karjeristai siekia karjeros, jei tik nuo to jie laimingi 🙂 Svarbiausia, kad jų laimės supratimas sutaptų su tikruoju, nes kitaip laimė, kurią apsirėdei, gali per juosmenį spausti 😉
O pakartot – net ir su vaistais nepavyksta 😀
Na, nereikėtų taip jau su žemėmis sumaišyti patį anūką – turi jis šeimą, gyvena toli ir ta močiutė nei buvo, nei yra jam reikalinga: gal matė per gyvenimą kokius penkis kartus ir tiek. Kita vertus, ne veltui sakoma, kad ir koks bus vaikas ar anūkas, mama ir močiutė jį tikrai besąlygiškai mylės…
Saugok dieve, nemaišau aš su žemėmis! 😀
Tik sakau, kad laimė ji būna išgalvota ir natūrali. Išgalvota atsisuka prieš patį susigalvotoją 😀
Esu matęs nelaimingų žmonių ir tarp neturtingų, ir tarp turtingų. Ir tarpusavy jie skiriasi tik vaistų kaina 😀
Bet sakyti, kad turtingas ir valdžioje = laimingas, kaip ta močiutė sako, yra kiek neišmintinga. Vos vos 🙂
Va čia tai pakišote man gerą mintį – „turtingas ir neturtingas nelaimėje skiriasi tik vaistų kaina“. Paprasta ir genialu! 😉 Logiška, kad laimėje jie skiriasi tik turtine padėtimi… 😀
Visada laikiausi tvirto požiūrio, kad kiekvienam sava laimė. Sunkiomis akimirkomis norisi pasikeikti, bet po kiek laiko praeina. Vieni turės sėkmingą socialinį gyvenimą, bus mylimi močiutės, tačiau, pavyzdžiui, bus viduje žiauriai nelaimingi. Kiti gal neturės nieko socialiai užtikrinto, bet brangins kiekvieną akimirką. Visokių būna, visokių reikia, o močiutės – jos į pasaulį žiūri pro labai keistus akinius 🙂 Maniškė, pavyzdžiui, vos infarkto negavo, kai po mokyklos nestojau į jokį universitetą ir šventai tikėjo ašarodama, jog mano gyvenimas žlugo 🙂
Jeigu tik aš savo laiku būčiau nepaklausęs „močiutės“… Kita vertus, viskas vistiek visada į gerą išeina…