Galėčiau šį įrašą pradėti gražiai. Pvz., pasakydamas, kad aš kenčiu, nes žmona man neištikima. Su darbu! Kiekvieną rytą keliasi anksti ir išlekia darban, kai man tiesiog norėtųsi dar valandžiukę ne tik padrybsoti šalia kūniško šilumos šaltinio. Paporinti apie tai, kaip darbas griauna šeimą ir pan. blevyzgas.
Dar galėčiau pasakyti, kad pats buvau (o gal net esu) neištikimas savo žmonai su kita moterimi. Dėl to labai pergyvenu. Nes įskaudinau (o gal net skaudinu) ją… Nors ne… Tokia pradžia būtų labai jau nekokia ir moteriškoji auditorijos dalis iškart priklijuotų man „patino“ etiketę.
Žinoma, geriausiai būtų, jei pradėčiau senu geru juokučiu, kur vyras rašo žurnalui apie įtarimus žmonos neištikimybe bei klausia patarimo ratlankių klausimu. Tačiau ne nuo to pradėsiu. Tuo pabaigsiu, o, jei atsirado dar skaitančių iki čia, reiškiu gilią užuojautą, nes iki šiol parašytas tekstas visiškai nieko vertas ir juo visiškai nieko kol kas nenorėjau pasakyti – deja, šis įrašas prasideda nuo kitos pastraipos.
Vertybių nebuvimas, jų devalvaciją ir net pačios vertybės – tai leitmotyvas, dažnai įsiskverbiantis į mano tekstus. Žinau, negerai tai. Turėčiau būti įvairiapusiškesnis, o dabar apriboju save patologiškai ribota tema, neturinčia konstruktyvaus potencialo kažką pakeisti, parodyti ar įrodyti. Kita vertus, smagu…
Taigi, ištikimybė… „A kas do biesas tai yra?!“ Lojalumas… Na, nėra tokio dalyko vadybinėje paradigmoje! Nėra!!! Nesvarbu, kad daugybė idiotų (žinoma, didesnė dalis jų už mane protingesni ir gudresni, nes sugeba „prastumti“ idėjas apie neegzistuojančius dalykus „už gryną pinigą“) prirašė tezių apie lojalumą, jo naudą, egzistenciją, skatinimą ir t.t. Vistiek tokio dalyko nėra – yra tik pripratimas (kursai – „antrasis prigimimas“), asortimentas, vieta, kaina, laikas ir kiti išmatuojami dalykai.
Čia visai kaip nekilnojamojo turto burbulas ar bet koks kitas burbulas realybėje lojalumas vadybos teorijoje irgi toks buvo – pūtėsi, augo, o paskui pasileido tryda, rėkiančių, kad jo nėra, nebuvo ir nebus. Taip jau nutinka, kai iliuzijas paveja realybė.
Ten, aukščiau, kalbėjau apie lojalumą daugiau produktui ar prekės ženklui. Tačiau tas pats su lojalumu darbdaviui – nėra tokio kaipo tokio. Geriau moka, geriau elgiasi, duoda darbo, kai kiti ne – visas tas lojalumas. Šia tema galima kalbėti kaip kokiam senam ožiui tą patį per tą patį – „nebuvo, nėra ir nebus“.
Galėčiau šiomis temomis kalbėti ilgai ir nuobodžiau – sugadintas vadybininko protas iš karto tauriam ištikimybės suvokimui priskiria neaiškią lojalumo sąvoką. Šlykštu! Tad gal geriau tolesniam įrašo vystymui paieškosiu savy romantiško idializmo likučių ir parašysiu ką nors apie ištikimybę – juk apie ją, pasak pavadinimo, turėčiau rašyti.
Tik va, kad nėra apie ką… Ištikimybė tėvynei?.. Nejuokinkit! Mačiau, kuo pavirto ne kurie patriotai stovėję kelyje ar prie rūmų… Mačiau, kokie ir dabartiniai ale „patriotai“. (Vien jau tokių Murza, kas mūsuosna yra dar ir snukio sinonimas, ko vertas!) „Ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim“, bet tik užtenka pasiūlyti atlikti karinę tarnybą ir baigiasi patriotiškumas. Tik va, visokių „pyderas(t)ų“ anie nemyli…
Kita vertus šitie bent dar suvokia (tik kitas klausimas – ar jaučia?..), kad gali egzistuoti ir meilė ne kitam vyrui ar tautybei, bet ir meilė savo kraštui, žemei, žmogui. Šito nesuvokia visokie tolerastai, bet šie netelpa į ištikimybės kontekstą jokiais iškreiptais būdais – tolerancijos dvasios putytė yra labai užakus, tad tolerantiškas pimpalas kruša ją ne tokiais tradiciniais būdais.
Ištikimybė yra tradicija. Ne vertybė. Ne norma. Tai yra tradicija. Tik apie tai vėliau, nes noriu tarti keletą žodelių apie ištikimybę sau – kai man neseniai vienas žmogus tarė ir jo žodis tapo kūnu, kad „šiuolaikinis žmogus nebeturi prabangos būti ištikimas sau, nes nuolat save parduoda ir leidžiasi išnaudojamas iškreipčiausiais būdais“, aš susimąsčiau, kad tikrai sunku išlikti švariu prieš patį save, todėl geriau šios temos visai neklibinti.
Prisitaikymas – ištikimybės priešas. Negali egzistuoti ištikimybė kintančioje aplinkoje. Juk tai barjeras, inkaras, saugiklis – šiuolaikiniam žmogui jis nebereikalingas. Tik va, kažkodėl dar santuokoje, šeimoje… Čia žmonės dar tiki ir vertina kažkokią tai ištikimybės formą.
Tiesa, ištikimybė net ir šeimoje tampa suvokiama keistai. Kai išgirstu pasipasakojimus ale „tai tik seksas“, „jis žmoną myli, yra jai ištikimas, nors krušasi su visu kaimu, bet tvarko jas tik per analą“, „jis vyras – tai normalu“, „ko čia pergyveni, padaryk tai su kitu ir bus lygybė – tik negriaukite šeimos“ ir pan., suprantu, nebėra man vietos ant šio svieto, bet tai pasiliksiu gal rytojaus įrašui…
VIskas keičiaisi… O jeigu atsiradus susitarimui tarp partnerių – tu darai ką nori, aš darau ką noriu – bet nieko neslepiam vienas nuo kito. Ar tai gali būt ištikimybės formą ar jau visiškas svetimavimas ir nudievėjimas? Blem, painus tas pasaulis ir vertybės 🙂
Ištikimybę klaidingai vertinam.
Niekada nepasitikėsim ta, kuria gaunam – tai geriau taip net nežiūrėti 🙂
Svarbi tik ta ištikimybė, kurią pats saugai. Tau svarbi – nes jei saugai dėl parodymo – šast ir dingo ji 😀
Nėra ištikimybės, jei ją vertinam kaip prekę „ką gaunu“.
Yra, jei „aš saugau“ – bet ir tai tik iki pasigyrimo „aš toks ir toks“ 😀
Nu nemoku pasakyt – va, aplink suku, ir nepataikau 😀
Šiaip teisinga kartais ir nepataikyti – kiekvienas ištikimybę suvokia savaip. Čia kaip ir atsakymas Povilui būtų – gali ištikimybei priskirti bet kokias sutartines formas, t.y., bet kokiam elgesiui priskirti ištikimybės ar neištikimybės kategorijas. Pvz., rašai sms, saugai medžius – esi neištikimas žmonai.
Giliai čia kapstote, gal net ir per giliai, neužsigaukit 🙂 Yra dalykų, apie kuriuos tiesiog nereikia logiškai mąstyti, protauti ir išvedžioti. Nes ne protui, ir ne logikai jie pavaldūs. Smegenys kai kuriais atvejais labai ribotai veikia.
Aš visiškai rami dėl savo ištikimybės, ir net nenoriu jos apibrėžinėti, dėti į kažkokius rėmus, logizuoti. Esu ištikima tiek, kiek turiu būti, ten, kur turiu būti – tokia esu, ir tokia esu geriausia, nes esu savimi, neišduodama savo natūros, savo vertybių, ir savo širdies. Kitas – kitoks, visi mes skirtingi, todėl pasaulis ir nuostabus, o vertinti kažką kaip „gerai“, o kažką: „blogai“ – niekada nebus objektyvu, tai kam išvis to reikia… 🙂
Gėrio ir blogio klausimas – toks pat kaip ištikimybės, meilės ir kitų jausmų: kiekvienas juos suvokiame individualiai…