Aš nusižudysiu. Rimtai. Tariu pasauliui garsų „SUDIE!“ Žinoma, tai praktiškai niekam neįdomu. Kalbu apie priežastis. Taip pat, nuo to veiksmo niekas jau manęs neperkalbės. Parašau šį įrašą ir einu – išgersiu kažkokio spiritizuoto vaisto, dar kompleksą visokių vaistų, tablečių pavidalu: nuo pykinimo, vėmimo, vidurių laisvinamų, nuskausminamųjų, vitaminų, nuo kosulio vaistų – visko, ko rasiu vaistinėlėje. Tada užrišiu virvę ant gyvatuko ir po kaklu, pasiimsiu į rankas peilį ir persipjausiu venas. Viskas tik tam, kad būčiau garantuotas, jog man pavyks.
Priežastys? Ai, šiaip – „nėra gyvenimo“, „niekas manęs nemyli“, „aš niekam nereikalingas“, „neturiu pinigų“, „turiu skolų“. Na, ne tikros tos priežastys. Bent jau ne visai. Klišės tai. Tikroji priežastis – taip labiau apsimoka. T.y., visiems nuo to bus tik geriau. Galėsiu mirti laimingas, kad mano šeima bus pasirūpinta…
Na, aš viską paskaičiavau – man už vidutinį atlyginimą reiktų dirbti mažiausiai penkis metus, taupymui paskiriant ketvirtadalį atlyginimo, kad sutaupyčiau tą sumą, kurią gautų mano šeima dabar mano mirties atveju. Čia dar neįvertinus infliacijos ir t.t. – visiems žinoma, kad pinigai vertingesni dabar, nei bus rytoj.
Dabar galiu padaryti taip, kad mano šeimai gyvenimas pagerėtų. Žmona dar jauna – susiras kitą, kuris garantuos jai ne prastesnę gyvenimo kokybę nei aš. Plius dar mano pomirtinis indėlis. Viskas bus puiku – bent kažkam nuo to bus geriau (atmetus kelis depresuotus mėnesius artimiesiems, kai mąstys, kodėl tai padariau).
Geras dalykas tas gyvybės draudimas – apskaičiavo žmogaus kainą ir dabar žinau tą mažiausią sumą, kiek mano gyvybė verta. Įkainojama tą žmogaus gyvybė, oi kaip įkainojama…
Suprantama, gyvybės draudimo kompanija šią kainą suskaičiavo „iš lempos“… Na, paprognozavo, remiantis numatoma vyriškos lyties individo gyvenimo trukme bei sumokamu įmokos dydžiu, kad aš vat tik tiek tekainuoju. Nuvertino jie gerokai mane – elgiasi anos negražiai, teigdamos, kad pats žmogus įsikainoja savo gyvybę, užtat ir moka tokias įmokas, kokias išgali, pagal tai, kiek pats vertina savo gyvybę.
Manau, valstybė įvertintų brangiau… Pasiimtų vidutinę gyvenimo trukmę ir sumokamus mokesčius ir gautų, kad mano gyvybės kaina būtų koks pusė milijono litų. Tiesa, jau teismuose ir pas mus gyvybę milijonais įkainojama… Tereikia palįsti po kokio nors valdžiažmogio piniguočiaus ratais, kai anas girtas mašiną parkuojasi…
Va, teismai tai visai neblogai (palankiai man) sugeba įkainoti, tik reikia surasti kaltąjį, kuris pažeistų teisėje įtvirtintą gyvybės neįkainojamumo principą, ir tektų jam tada sumokėti… Tačiau vistiek liūdna tai, nes teismas remiasi ne rinkos kainos nustatymo principais. Tai viršutinė riba, geriausiu atveju. O rinka… Vat randu, kad:
Tereikia tik sumąstyti, kas tuos cheminius junginius iš manęs norėtų nupirkti… Žiū, jei pavyktų bent kažkiek už išmatas ir šlapimą gauti, tai net žudytis nebereiktų… Deja, nėra paklausos, nėra ir kainos.
Organams gal ir yra kažkur paklausa, bet pabandžiau surasti, kam mano inkstas reikalingas… Radau, siūloma už inkstą 80 000 amerikietiškų pinigų, doleriais vadinamų. Deja, mano inkstas netinkamas – geriu, rūkau, moteris myliu. Irgi paklausos nėra – bent jau taip pasakė internetinis puslapiukas, kuriame atlikau sveikatos testuką (na, taip, žinau, „ant juoko“ anas sukurtas).
Taigi, nėra paklausos – belieka tenkintis tik vargana draudimo išmoka… Tpfu, net vargintis neverta, kai akys apraibsta nuo įvairiausių skaičiavimų ir sumų…
Savižudybės atveju draudimo išmokos, deja, neišmokamos.
Arba Jūs klystat, arba mano draudimo konsultantė, teigianti priešingai: „gyvybės draudimas nėra draudimo nuo nelaimingų atsitikimų rūšis, o gyvybė gali būti, gali nutrūkti, išmoka išmokama bet kuriuo atveju, kai ji nutrūksta“. Asmeniškai aš nežinau, kaip ten yra – dar nesusidūriau.
P.S. Kažkodėl Jūsų komentarą prie „spam’o“ radau – gerai, kad tikrinu.
Niekas negali įkainot žmogaus gyvybės, tik pats gali nuspręst, kad draudimo siūloma išmoka ir yra viskas, ko esi vertas. Aš nesutikčiau. Ne pinigais reikia matuoti. Kiekvienas esam vertas milijonų nuostabių akimirkų, ir taip pat – nemalonių momentų, kurių bus. Kiekvienas momentas svarbus, svarbios išvados, kurias padarom, mokydamiesi, keisdamiesi, augdami – visąlaik kaip vaikai, ieškantys savo kelio, savo gyvenimo tikslo, prasmės. Žaisdami savo žaidimą, juokdamiesi, verkdami, griuvinėdami, užstrigdami ir trankydamiesi į tą pačią sieną – žvelgiant iš šalies tokie juokingi, bet ir nepakartojami. Nuostabūs.
Na, aš suprantu, ką reiškia idealizmas, bet realybė parodo, kad nuostabios akimirkos įmanomos be pinigų, tačiau jų reikia turėti, jei jos neateina savaime, žaidimams taip pat – reikia žaislų, kurie kainuoja, tam, kad atsitrenktum sieną, reikia pinigų, kad ją pastatytum ir t.t. Patiktų, Ieva, man gyvent tavajam pasaulyje…
O kas trukdo? 🙂 Kiekvienas pats susikuria savo pasaulį – į tą patį dalyką galima žiūrėti ir vienaip, ir antraip, ir nuo požiūrio labai priklausys, šviesus ir pozityvus, ar niūrus ir nuobodus atrodys pasaulis. Visi susiduriam su sunkumais, turim įvairių nemalonumų ar nesėkmių, bet kuo labiau apie tai galvosi, kaip apie nesėkmes – tuo jos atrodys didesnės. Tiesiog pūsis, pamps kaip burbulas, siurbdamas energiją… Nesakau, kad nesėkmės taps mažesnėmis, jei į jas žvelgsim pozityviau – jos tiesiog mažiau dirgins, erzins ir nervins, jei priimsim jas kaip kažkuo naudingas, ar tiesiog negalvosim kaip tai tragiška, o priimsim, ir paleisim.
Iš tiesų manau kad labai nedaug dalykų yra verti tiek nervų, liūdesio ir savigraužos, kiek paprastai jiems skiriam – pavyzdžiui praėjus kuriam laikui pamatom, kokie juokingi ir nereikšmingi buvo tie dvejetai mokykloj, dėl kurių tuomet atrodė pasaulis sugrius… Taip nutinka beveik visoms nesėkmėms – jos niekad ir nebūna labai tragiškos, tik mes patys jas „užauginam“ – patys save kamuojam, o ne gyvenimas kamuoja mus…
P.S. maloniai kviečiu į savo pasaulį 😉 Bent neilgam – apsidairyt, ir pagalvot apie persikraustymą visam.
Tai kad aš jau vedęs…
Pasiūlymą klaidingai interpretavote, tamsta 😉
Atsiprašau kuo nuolankiausiai… 😉