Vakar Altajus pranešė apie lavinos pabaigą… Kontūzijančiai taip, užduodamas moralinę dilemą – ar galima pateisinti sukčių ir vagį?.. Žvelgiant į bendrą kontekstą, t.y., ankstesnius jo „draugų“ įrašus – viskas veda į nuoseklią vienos grupės prieš vieną (ne)eilinį studenčioką mintį: „Anas yra žulikas, niekšas, vagis, nesilaikantis visuotinai priimtų etikos ir moralės normų bei bendražmogiškų vertybių“.
Andrius Baranauskas, TELE2 atstovas, pats prisipažino, kad palaiko tinklaraštininkų mintį. Supranta juos. Ir užjaučia. Tačiau prisiima atsakomybę ir apdovanoja vagį, žuliką, niekšą taip pat kaip ir tą, kuris (ne)laimėjo „sąžiningu būdu“. Tada man kyla klausimas – kur ir kokios yra TELE2 vertybės? Jeigu jie apdovanoja, kaip patys suvokia, sukčius, tai… Galima kalbėti apie pamokas, ateitį, bet viena aišku – ši kompanija yra toks pat slidus žaltys, kuriai visgi neegzistuoja vertybės ir atsakomybė. T.y., jie egzistuoja ne kaip verslo pagrindas, o kaip priemonė rezultatui siekti – viskas vardan pinigų galutiniame etape.
Kita vertus, jau esu išsakęs mintį apie TELE2 klaidos pripažinimą – pagarba žmonėms, verslui, kurie sugeba pripažinti savo klaidas ir iš jų pasimokyti. Tiesa, pripažinti ir mokytis galima ir laikantis savo principų, moralės normų, etikos standartų.
Be to, sekę šią istoriją, gali prisiminti, kai tinklaraštininkų elitas (nesuprantu, kodėl buvo išsigąsta šio žodžio, juk tinklaraštininkų elitas – tai tie žmonės, kurie rašo nuo seno, rašo įdomiai, rašo pastoviai ir savo darbu, pastangomis, laiku turi užsitarnavę pagarbą, lankomumą ir susidomėjimą kitų) reikalavo viešo Insaiderio atsiprašymo… Tiesa ta, kad visi visų turi atsiprašyti… Idealiame (mano) pasaulyje:
Insaideris: „Atsiprašau visų, kad panaudojau savo žinias šiame konkurse. Mačiau, kad galiu laimėti šį konkursą, tai nepagalvojau ir ėmiausi darbo. Tai buvo neprofesionalu, nes aš kaip profesionalas vietoj to, kad pasinaudočiau situacija, turėjau laiku perspėti ir informuoti apie manipuliacijos konkurso rezultatais galimybes. Taip, aš pažeidžiau profesinę etiką ir dėl to atsiprašau.“
Altajus ir kompanija: „Mes atsiprašome, kad pasidavėme nusivylimui ir kitoms emocijoms bei apšaukėme žmogų įvairiais negražiais epitetais. Suprantame, kad žmogus tiesiog pasinaudojo galimybe ir pasielgė neetiškai, bet mums nuoskauda aptemdė protus ir nesugebėjome adekvačiai įvertinti situacijos.“
O aš, savo ruožtu, atsiprašau Mindaugo Voldemaro už per daug aštrius žodžius. Ne emocijos juos sąlygojo ir tam pasiteisinimo neturiu.
Sveikas, Tomai,
trumpai dar apie vertybes: jos pas mus egzistuoja, ir kaip tik apie tai įrašas ir buvo.
Matai, jei mes nebūtume suteikę žadėto prizo, būtume apkaltinti, kad sulaužėme savo pažadą. Formaliai toks kaltinimas būtų teisus. O mes čia savo pažadų laužyt nemėgstam, mūsų visa verslo sėkmė pastatyta ant to, kad mes, vieną kartą pažadėję mažiausią kainą, ją ir duodam.
O galvot, kad kažkas kažką daro negerai, aš galiu kiek noriu. Tik va kol neturiu įrodymų, tai ir lieka galvojimu.
Sveiki, Andriau.
Ne Tomas aš, nors gal ne man skyrėte atsakymą?… Parašysiu Jums, ką pakomentavau g+ – tai ir bus kaip ir paaiškinimas mano minties:
„1. TELE2 sako, kad juos apgavo, jiems tai nepatinka, jie supranta ir palaiko tinklaraštininkus, kurie piktinasi tokia apgavyste, sukčiavimu. 2. TELE2 matydami apgavystę (kaip jie ją suvokia) sukčių apdovanoja ir tuo pasako, kad apgaudinėkite mus ir kitus po to ir būsite apdovanoti, jei jums pavyks, o mes, suvokdami savo klaidą, pasistengsime kitą kartą sutrukdyti jums mus apgauti.“
Mano akimis žiūrint, Jūs atvirai skatinate vartotojus sukčiauti, vogti iš kitų ir jūsų, nes vagis – „nepagautas ne vagis“.
Tik va padorūs žmonės, net nepagavę vagies už rankos, žinodami, kad jis vagis, neįsileidžia ano pro duris… Taip pat padorūs žmonės neskelbia ant šio svieto – jis vagis, nesąžiningas ir kitoks, neturėdami įrodymų, nors tiki tuo viduje.
Štai ir atsirėmeme į demokratiją 😀 Jei anas nepažeidė įstatymo, tai jis yra doras ir jokiu būdu ne vagis 😀
Demokratijoje moralės normos yra už įstatymo ribų – kad ir kaip tai skamba paradoksaliai!
Viskas, kas skirta žmonėms – gudresnių visada atsukama prieš žmones 😀 Pagalvok, kiek kaltųjų išsisuko per nekaltumo prezumpciją 😀
Padorumas lieka kaip nedideliems privatiems draugų rateliams. Tarp draugų kur nors galima taikyti moralės normas, pagarbą ar garbingą elgesį. O viešai – na, viešai galima tik toleruoti 😀
Va, būtent!
Jeigu tu viešai sakai, kad manai, jog jis yra vagis, bet neturi įrodymų, todėl įteiksi apdovanojimą, vadinasi, sakai, kad vokite ir būsite apdovanoti, jei jūsų nepagaus vagiant.
Jei viešai sakai, kad manai, kad jis yra vagis, nors neturi įrodymų – gali ne tik prizą įteikti, bet dar ir moralinę kompensaciją už šmeižtą per teismus… 😀
Demokratija, be įrodymų nėra kaltų! Tik policija gali įtarinėti; jei tavęs nepradėjo mušti – tai ir gintis negali, bo pasodins už užpuolimą 😀
Beje, jei pagaus vagiant – kas bus? Jei pavogsi dažų bankę iš fabriko – pasodins, jei „privatizuosi“ fabriką – duos medalį už darbo vietų sukūrimą 😀
Dabar su šita istorija – Rokiškis gali sakyti ką nori, tam jis ir Rokiškis, kad rėktų; bet atiduoti prizą abejojant sąžine?! Neturi įrodymų – tai ir nevaidink apgauto… Čia kaip zonos įstatymai.
Dovanoja prizą, bet nosį rauko! Irgi ne garbė 😀
Gaila – nedovanok… 😀
O jei nori „sąžiningo“ konkurso, tai apsidairyk, koks aplinkui pasaulis ir pasiruošk… 😉
Sorry, Mantai – supainiojau vardą. KAip tik su Tomu kalbėjau, tia žinai, būna 🙂
Viena, aš nesakau, kad jis yra vagis. Aš sakau, kad pergalės bvūdas yra įtartinas, nors įrodymų neturiu. Čia pastaba dėl citavimo tikslumo.
Antra – čia tokia situacija, kad ją gali traktuoti kaip nori. Kad Tele2 sako, esą sukčiauti yra gerai. Arba kad Tele2 sako, kad nesilaikyti savo pažado yra gerai. Va ir pasirink.
Aš renkuosi, kad reikia laikytis pažadų. Taip, įskaitant tuos atvejus, kai tau nepatinka tai daryti. Nemoralu? O nesilaikyti pažado moralu?
Kamon, šitoj situacijoj viskas paprasta. Parašėm taisykles nežinodami apie piktnaudžiavimo galimybes. Susidūrėm su įtartinu atveju, kuris panašus į piktnaudžiavimą – bet įrodymų neturim. Ir pasakom savo nuomonę tuo klausimu – kad mums piktnaudžiavimas nepatinka, kad ateity jo vengsim, bet dabar darom ką pasižadėję.
Kalbant apie „nepagautas – ne vagis“ ir panašius dalykyus, tai yra toks dalykas, kaip nekaltumo prezumpcija. Ką ji reiškia kiekvienam iš mūsų, ir kodėl jos reikia, visai neblogai čia aprašyta: http://www.commonsense.lt/2012/06/22/kas-ten-beldzia-i-duris/ Ekstremalus, aišku, atvejis, bet kiekvienam nemalonu būt neteisingai apkaltintam. Ir yra tik vienas būdas išventi tokių dalykų, o būtent – turėti įrodymus.
Andriau, pažadų laikytis reikia ir labai gerai, kad tą darote – problemą įžvelgiu ne veiksmuose, o komunikacijoje. „Įtariu, kad tu vagis, laimėjai nesąžiningai, bet turėkis prizą, nes mes pažadus tesime“. Tačiau problema ta, kad pagal Jūsų sąlygas nebuvo įmanoma net sukčiauti, nes sąlygų nebuvo. Tiksliau, buvo sąlyga parašyti įrašą ir „užsikelti“ poko.lt reitingą. Viskas. Vadinasi, galima kalbėti, kad nepatinkančiais, nepriimtinais būdais pergalė pasiekta, bet nebuvo sukčiavimo ir jokių įtarimų dėl pergalės būdų net negali būti – šiuo atveju nugalėtojas neteisiamas. Nebent jis sukčiavo ir neparašė reikiamo straipsnio, jį nuplagijavo… ištrynė… Nėra straipsnio, gali būti reitingas, bet tada nėra prizo, nes nėra už ką jį duoti. Čia formaliai žiūrint. Pacituosiu scania komentarą: „Tarp draugų kur nors galima taikyti moralės normas, pagarbą ar garbingą elgesį. O viešai – na, viešai galima tik toleruoti.“ Čia ir yra esmė – nepasakyti nieko, iš ko galima daryti išvadas, kurias padariau aš.
Beje,Andriau, pavadinote mane Tomu (tikrai neįsižeidžiau – kiekvienam taip būna), tai pagalvojau, kad abiejų Tomų vietoje man savigarba neleistų paimti prizo. Vienu atveju dėl to, kad pralaimėjau, o kitu – todėl, kad nepelnytai buvo manimi suabejota.