Kažkada labai seniai arba esu rašęs, arba ketinau rašyti apie tokius vadybinius dalykus, kurie yra daugiau filosofinio pobūdžio, nors itin svarbūs bendram suvokimui, kaip sukasi pasaulis. Tai įrašas apie mąstymo lygmenis.
Ne, nepradėsiu čia teorijomis ar pavardėmis – kas norės, jei bus įdomu, gali pasidomėti visokiais ontopsichologiniais dalykais laisvu nuo gyvenimo laiku. Čia šiaip, o aš tiesiog rašau iš to, ką prisimenu.
Taigi, iš esmės viskas labai paprasta. Tėra tik du būdai, kaip galima mąstyti – abstrakčiai ir konkrečiai. Ir ties tuo būtų galima baigti, nes būtų viskas aišku, jei ne kliedesiai, apie kuriuos irgi jau rašiau.
Su konkretika viskas aišku ir paprasta – tiksliai nusakomas darbas, kurį reikia padaryti. Pvz., paimk šitą vinį ir šitą plaktuką bei įkalk į šitą sieną šitame aukštyje. Tiesiog detalūs nurodymai, ką, kaip ir kur galima padaryti. Tikslas – įkalti tiesiog vinį.
Kita vertus, ne visi žmonės, vadovai gyvena ir mąsto tokiomis supaprastintomis ir, pavadinsiu, primityviomis konstrukcijomis. Kitas gali tiesiog imti ir pasakyti, kad, pvz., man kambaryje trūksta paveikslo. Tokiu atveju sprendimas, ką ir kaip reikia padaryti, jau guli ant kito pečių, kuris viską turi suprasti pats. Tikslas – pakabinti paveikslą.
Kliedesiai prasideda, kai nurodymuose nėra visiškai jokio aiškumo: anei užduoties, anei tikslo. Pvz., ateina vadovas į kambarį ir sako, kad blogai dirbat… Žinoma, galima mėginti aiškintis, bet pasiklydęs kliedesiuose žmogus tiesiog teišgalės perklausti, ar pats nesupranti, palikdamas tą gerą suglumimo jausmą.
Deja, viskas nėra taip paprasta, nes konkretika gali būti ne tik konkretika, o abstrakcija – ne gryna jos forma. Dėl šios priežasties yra išskiriamos keturios kategorijos mąstymo paradigmų: konkrečioji konkretika, abstrakčioji konkretika, konkrečioji abstrakcija ir abstrakčioji abstrakcija.
Aukščiau pateiktuose konkretikos ir abstrakcijos pavyzdžiuose yra du atvejai, kurių vienas yra konkrečiosios konkretikos lygmenyje, o kitas… o kitas visgi konkrečiosios abstrakcijos. Taip, abstrakcijose lengva pasiklysti, todėl paprastai susikalbėjimui reikia kažkokios konkretikos, kad būtų duodami suprantami nurodymai.
Pvz., abstrakčioji konkretika būtų, jei iš pirmojo pavyzdžio išmestume visus patamsintus žodžius. Kita vertus, abstrakčioji abstrakcija palieka erdvę kūrybai ir pasiūlymams: pvz., vadovas sako, kad jam trūksta kažko, kad kambaryje būtų gražu. Tokiu būdu galima improvizuoti ir pasiūlyti, pvz., pastatyti vazą.
Kliedesių šiame skirstyme nebuvo bent jau mano skaitytuose tekstuose – čia jau mano įžvalga, kad kažko tarp tų keturių trūksta ir tas kažkas yra būtent kliedesiai. Vienu atveju tie kliedesiai gali būti dėl netikslių komandų, pvz., paimk varžtą ir reples, įkalk į sieną, kabinsim paveikslą. Kitu – kliedesys formuojasi virš abstrakčiosios abstrakcijos… Tai jau projekcinis kliedesys, kuris neduoda jokios naudos ir jo pavyzdį jau pateikiau.
Na, situacija perdėm konkreti, jokios abstrakcijos čia nėra:
įeina vadovas į kabinetą, ir iš veidų mato:
1 darbinio nuovargio žymių nėra
2 sėkmingo pardavimo džiugesio nėra
3 darbinė įtampa ore netvyro
taigi, visiškai aišku, kodėl sako, kad blogai dirbat! 😀
Vistiek čia kliedesys, nes neįmanoma blogai dirbti, kai išvis nedirbi.
Ne, įmanoma 😀
Reikia padaryti darbinį vaizdą 😀 Nes tik taip galima dirbti su tokiais viršininkais 😀
Su normaliais galima normaliai, o su tokiais – tik taip, jis konkretų „blogai dirbat“, jūs konkretų „darbinį vaizdą“.
Tas ant to ir išeina… 😀