Jau seniai norėjau parašyti odę rūkymui, kurioje perteikčiau visą savo emociją bei potyrį rūkant. Ši odė turėtų atskleisti, kodėl rūkau, kodėl man tai gera ir reikalinga. Ji turėtų perteikti, kad rūkymas – tai praktiškai vienintelis vargšo malonumas, kuris leidžia atitrūkti nuo realybės, pabūti su savim ir savo mintimis, trumpai pailsėti ir atsigauti nuo visko. Taip pat, odė turėtų perteikti, tą nuostabų pirmosios cigaretės ryte skonį ir kvapą… Dar daugiau – kaip rūkymas padeda susipažinti, bendrauti ir draugauti… kokius nuostabius nuotykius žada, kai reikia vidury nakties ieškoti, kur nusipirkti cigaretę… ir daug daug kitų nuostabių dalykų…
Deja, praeitais metais to neteko padaryti, nes patingėdavau… o dabar… o dabar esu priverstas mesti! Ne, ne dėl sveikatos ar pinigų – privertė žmona! Tiksliau ne privertė, bet išsiderėjo tokį naujametinį pažadą… O man taip gera buvo rūkyti!
Na, galbūt dar parašysiu panegiriką cigaretei… galbūt būsiu vienas iš nedaugelio metusių rūkyti, kuris nekoneveiks šio įpročio… pažiūrėsim… Daug svarbesnis dalykas – ar man pavyks! Negaliu garantuoti, bet labiau nei rūkyti man patinka laikytis pažadų… Žiūrėsim, kaip bus… Bent jau rūkymo metimo tema bus dar vienas įkvėpimo šaltinis šio tinklarašio įrašams…
Visgi daviau sau dar vieną pažadą naujiems metams… Susirasiu nuolatinį darbą! Bet kokį!!! (Na, beveik bet kokį…) Nusibodo gyventi iš trumpalaikių ir atsitiktinių užsakymų… Nusibodo neturėt užtikrintumo… Dabar man toks periodas, kai norisi stabilumo: nuolatinės gyvenamosios vietos ir darbo, pajamų, artimųjų meilės ir artumo…
