Mano subinė irgi auksinė. Taip pat jinai pačios aukščiausios prabos. Norite? Susimokėkite… Auksiniai tualetai, subinės – auksas lietuviui tinka ir patinka, nes ir mėšlo krūvoj blizga, matyt.
Kiek jau laiko praėjo nuo filmo pasirodymo kino salėse? Trys savaitės? Mėnuo? Mačiau ir aš patį pirmą savaitgalį. Su kompanija važiavom. „Linkmanija“ nesinaudoju. Būčiau vistiek važiavęs, nes su kompanija…
Nesiruošiu kalbėti labai apie patį filmą, įspūdžius ar tai, kad „Švyturio – Utenos“ alaus daryklai parėmus buvo sukurta ilgiausia Lietuvos istorija reklama, skirta „Blindos“ alui. Daugmaž viską jau aprašė gražiau už mane rašantieji čia, čia ir dar čia (paskutinę nuorodą tai ypač rekomenduoju pasiskaityti, jeigu ką).
Pasakysiu tik tiek, kad filmas kontuzijo truputį jame įžvelgiamais homoseksualumo motyvais. Prigavau pats save, kad mane stebina tikra vyriška draugystė, ir toje auksinių subinių fiestoje pradėjau matyti gėjų parado dalyvių fizionomijas. Koks turėčiau būti iškrypęs, kad nuoširdžiuose žmogiškuose santykiuose įžvelgčiau dangaus žydrynę?..
Kita vertus, mane labiausiai stebinantis dalykas buvo skaičiai. Skaičiai, panaudoti filmo kūrimui. Kažkur po litą nuo kiekvieno Lietuvos piliečio, jei tarsim, kad anų yra apie 3,5 milijono. Žinoma, dalį tos sumos skyrė rėmėjai, bet liūto dalį Kultūros ministerija ir geležinkeliečiai, kurie pas mus dirba valstybinėje įmonėje – kažkur veikiausiai per du milijonus litų.
Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų dirbančiųjų parėmė filmo kūrėjus kažkur virš vieno lito dydžio suma. Tai myzeris, nes bobulkai prie bažnyčios prašančiai išmaldos kartais numetam brangesnį batoną… Kita vertus, kodėl už tuos pinigus ne atremontavus kokio dvariuko ar muziejaus, kuriuo būtų galima pasigrožėti?..
Ne, viskas gerai, kad valstybė remia meną. Meną remti reikia. Sakoma, kad kinematografija irgi menas. Kiną irgi remti reikia. Tačiau kinas būna komercinis ir nekomercinis. „Tadas Blinda“ – komercinis filmas. Į tokius investuojama. Tokie neturėtų būti remiami, mano galva.
Iš pradžių maniau, kad tokia investicija nė pro jokį galą neturėtų atsipirkti – bilietas kaštuoja 15 litų, dalis tenka kino teatrui (dar pastarasis uždirba iš trigubai brangesnio alaus pardavimų), bet vistiek reiktų, kad filmas sulauktų maždaug kažkur virš 200 000 žiūrovų… Obuolys sako, kad jau dabar surinkta per du milijonus litų, o peržiūrų virš 150 000. Tikrai neblogas rezultatas, ir jis dar ūgtels. Paskui plius pardavimas televizijai, DVD… Žiū, dar tikrai ims ir atsipirks, o, blogiausiu atveju, išeis „pa nuliam“.
Nepamirškime dar to, kad filmas kurtas už paramą. Valstybės, rėmėjų. Na, rėmėjams atidirbta, kuriant reklamą. O vat valstybei?.. Kažkiek, žinoma, grįš per mokesčius… Visi patenkinti?..
Deja, aš, būdamas amžinu bambekliu, nesu patenkintas: gauti tris milijonus, juos išleisti draugams ir pažįstamiems algoms, dalį pasiliekant sau, uždirbti iš pardavimų papildomai – aš irgi taip norėčiau. Neturiu ką pasiūlyti? Turiu!
Va, yra mintis parsivežti iš „kitaicų“ dalių, čia nusamdyti keletą varguolių, kurie užsiimtų surinkimu, pardavimais ir pristatyti produktą – priedėlius antenoms, stiprinančius signalą. Valstybe, paremk mane dviemis „lymonais“!
Arba… Pasisamdysiu keletą programuotojų ir sukursim programėlę „išmaniakams“… Valstybe, paremk mane dviemis „lymonais“!
Čia nesvarbu, kad gali neatsipirkti, čia svarbu paremti. Tik remiamas ne verslas. Verslui suteikiamos „lengvatinės“ paskolos. Remiamas menas…
Va, turiu kamerą, galiu nufilmuoti nekomercinį meninį filmą… Scenarijų turiu „da chuja“… Galiu pagaliau sukurti savo „porniuchą“… Valstybe, paremk mane dviemis „lymonais“!
