Pagaliau prisėdau parašyti kažką, nes, mano mastais, senokai nerašiau. Galvojau apie vieną temą – tingiu… Paėmiau popieriuką, kuriame susirašiau per savaitę „gimusias“ temas – nebenoriu… Atsiverčiau juodraščius – „kokios čia do nesąmonės?!“
Tačiau temą radau… Radau „Google Reader’yje“. Temą apie rūkymą… Tiksliau, ne apie patį rūkymą, bet visą „case’ą„, kaip formuojama visuomenės nuomonė.
Štai straipsniukas: „Ar rūkymas yra tik rūkančiųjų reikalas?“ Paskaitykit, jei netingit! Paskaitykit net, jei jums visiškai neįdomi rūkimo tema, nes čia puiki iliustracija, kaip paprastai tendencingai formuojamas požiūris, pasitelkiant masinės komunikacijos priemones…
Prieš tęsdamas šį įrašą iš karto deklaruosiu savo santykį su rūkymu – rūkau jau 10 metų su pertraukomis, kurių ilgiausia buvo trys metai. Šiuo metu išgyvenu dar vieno eilinio metimo stadiją, kuri pasireiškia cigarečių kiekio, surūkomo per dieną mažinimu. Rezultatas – nuo dviejų pakelių prieš pusmetį per dieną iki pusės pakelio +/-.
Taigi, grįžtu prie „straipsnio“ ir jojo pavadinimo. Pats klausimo konstravimo principas „ar kažkas yra taip, kaip yra“ palieka tik du atsakymo variantus – „taip“ arba „ne“. Čia jokių „galbūt“, „kartais“, „priklausomai nuo situacijos“ ir t.t.
Toks klausimas iš karto nukreipia į vertybinę poziciją – „ar viskas, ką daro žmogus, yra tik jo paties reikalas“, „ar valstybė privalo kištis į žmonių privatų gyvenimą“, „ar svarbiau privatus, ar viešas interesas“ ir t.t. Tokiu būdu, kai jau atsistoji vienoje iš barikadų pusių, gali skaityti straipsnį ir linkčioti galvą, kad jame pateikiama teisinga pozicija ir rūkoriai yra blogis, kurį reikia naikinti vardan didesnio gėrio, arba neskaityti jo visai, nes žinai, kas bus prašyta…
Stebuklingas žodelis „tik“ iškarto nukreipia į priešiškumą – „kodėl TIK jam galima, o man ne“, „kodėl TIK tiek, o ne TIEK“, „kodėl viskas TIK broliui?..“ Taip, žodelis, nurodantis trūkumą, skatinantis pavydą, priešiškumą pavartotas neatsitiktinai – juk mums nepriimtina „kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“ pozicija.
Toliau eina pirmasis sakinys, po kurio galima būtų ir nebeskaityti teksto: „Rūkantieji galvoja, kad rūkymas kenkia tik jiems patiems, o jų pačių sveikata yra tik jų reikalas.“ Neskaityti, nes jau aišku, kas bus rašoma, ir į ką nukreiptas straipsnis – vaje, kokie blogi rūkantieji, nes jie negalvoja apie kitus…
Kita vertus, aš priklausau rūkančiųjų mažumai ir man kilo logiškas klausimas – iš kur straipsnio autorė (-ius) žino, ką aš galvoju. Manęs niekas neklausė, tyrimų jokių nepateikta, bet rašoma, kad anie galvoja… Absurdas!
Aš visai negalvoju, kenkia rūkymas ar ne mano sveikatai – man tiesiog malonu rūkyti! O tas sveikatos argumentas, kad sveikata tėra mano reikalas – jis apskritai yra įdomus. Vėlgi grįžtam prie vertybinės pozicijos, kas turi žmogumi pasirūpinti: valstybė ar pats žmogus?..
Toliau rašoma, kam rūkymas kenkia ir staiga: „Tiesiog apie tai paprasčiausiai nenorima pagalvoti.“ Kodėl apie tai turi būti norima galvoti? Ne, jūs man pasakykite, kodėl?.. Kodėl aš turėčiau norėti galvoti apie tai, kaip teršia aplinką fabrikai ar automobiliai? Nesakau, kad tai nesvarbu, bet analogiškai galima kaltinti automobilių vairuotojus ar karvių augintojus, kad anie nenori pagalvoti, kad jų (na, ne jų, bet esmės nekeičia) išmetamosios dujos kenkia aplinkai, ardo ozono sluoksnį ir apskritai griauna trapią ekologinę pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.
Bet vėl grįžkim prie straipsnio, kuriame vėl kažkas parašoma apie cigarečių žalą ir kalba pereina nuo dūmų prie „kancarų“: „Baisiausias scenarijus, jei kiemuose, parkuose, paplūdimiuose, rūkalių numestas nuorūkas randa ir deda į burneles maži vaikai. Tabako gamintojų reklama ir asmeniškas tėvų, tetų bei dėdžių pavyzdys mažyliams sufleruoja, ką darytu su jų atrastu daiktu. Svarus motyvas mesti rūkyti.“
Na, neverta kalbėti, kad tabako gamintojų reklamos mūsuose beveik nepastebėsim – ji uždrausta (nors man irgi nepatinka, kad tabaku prekiaujama visur, o ne vien specializuotose krautuvėse ar atskiruose prekybcentrių skyriuose“. Kita vertus, žaisti vaikų korta – tai vėl „lipimas ant emocijų“, beje nurodantis, kad straipsnio autorė greičiausiai priklauso „supermamų“ kategorijai ir rašo tokioms pačioms, kaip ir ji. T.y., bando „pudrint smegenis“ su apsimestiniu rūpesčiu vaikučiais.
Dar daugiau – prie ko čia šiukšlinimo problema ir rūkymo klausimas? Šiukšlina ne vien rūkoriai, o ir ne visi iš jų (kiek kartų man yra tekę, neradus arti šiukšliadėžės įsikišti nuorūką į kišenę ir tasytis su savimi!)…
Mane irgi nervina nuorūkos, mėtomos pro balkoną, užkasamos paplūdimio smėliuose ir t.t. Tačiau čia kultūros nebuvimo problema, o ne rūkymo!!! Juk alkoholio buteliai ar šuns kakiai taip pat ne pats geriausias vaizdelis vaikučio burnelėje?..
Na, lyg to būtų negana, tęsiama apie tabako pramonę ir jos daromą žalą gamtai: pesticidai, nenaudingai naudojami naudingi dirvonai, medžių kirtimas ir t.t. Tačiau tą patį praktiškai apie bet kurią pramonę pasakyti galima (kam mums tie baldai, cukrūs, kokainas ir t.t.)!!!
Na, pramonę su vartojimu galima kažkaip susieti, bet… Bet vienintelis geras dalykas, kurį sužinojau iš straipsnio: „Nors cigarečių gamintojai demonstruoja susirūpinimą medžių sodinimu, tačiau tai yra daugiau rūpinimasis resursais savo gamybai, negu aplinka. Vienintelis patikimas būdas mažinti tabako industrijos vykdomą aplinkos teršimą – nepirkti jų gaminių. Neberūkyti.“
Tikrai nežinojau, kad tas gamintojų susirūpinimas medžiais yra toks, kurį pastebi net ir rūkymo priešininkai! Vadinasi, reikia prisidėti prie to susirūpinimo ir pradėti rūkyti pypkę dažniau…
Straipsnis toks tuščias, toks bukas, kad galima pasakyti, jog jis ir skirtas DAR DIDESNIAM BUKŲ BUKINIMUI. Nei žodžio apie konkrečias rūkymo keliamas problemas žmonėms… Pvz., dūmai, besiveržiantys pro daugiabučių ventiliacines angas ar atidarius langus vasarą, paauglių rūkymą laiptinėse, cigarečių prieinamumą, metimą lengvinančių priemonių efektyvumą, priežastis rūkymo ir pagalbą rūkoriams ar šalims, kurių ekonomiką palaiko tabako pramonė, ir t.t.
Paradoksalu, kad, nepaisant savo šališkumo ir noro pasakyti, kad rūkymas yra ne tik rūkančiojo reikalas, pasakoma praktiškai tai, kad rūkymas ir visa pramonė yra blogis. Ir vienintelė išeitis – mesti rūkyti, kas paliekama pačiam rūkančiajam… Tai puikus pavyzdys, kaip priešiškumas, požiūrio formavimas emocijų pagrindu neduoda realios ir apčiuopiamos naudos.
Tokie straipsniai tikrai nepadeda spręsti problemų. Jie tik jas kuria. Didina atskirtį tarp rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Ir niekuo neprisideda prie problemos sprendimo. Liūdna, bet visos tos antitabakinės, antialkoholinės, anti kažkokios ir feministinės organizacijos savo veiklą grindžia tokiomis ir panašiomis bukomis demagogijomis.
