Tenka kartais man pasidarbuoti kone visuomeniniais pagrindais laisvai samdomu konsultantu įmonėse dėl įvairiausių egzistencinių klausimų, pradedant verslo plėtros perspektyvomis užsienio rinkose, baigiant internetinės komunikacijos planavimu. Darau ir išmanau absoliučiai viską! Aš Dievas!!!
Tiesiog esu laisvai samdomas menininkas, į kurį kreipiamasi net, kai sugedo automobilis, kai susirgo darbuotojas, kai užpuolė depresija, kai norisi sekso… Na visais įmanomais klausimais!
Lyg aš būčiau kompetetingas išspręsti visas problemas… (Žmona per praėjusį gimtadienį net vizitines korteles padovanojo su kontaktais ir apibūdinimu – laisvai samdomas visų galų meistras.) Žinoma, ne viską galiu išspręsti pats, todėl pats save apibūdinčiau kukliu tarpininku pavadinimu!
Taigi, po tokio prisistatomojo ekskurso reiktų eiti prie esmės ir pasakyti, kad neseniai teko atstovaut vieno smulkaus didmenininko interesus santykiuose su vienu smulkiu mažmenininku. Iš čia ir įspūdžiai šios dienos įrašui apie lietuviškąją kainodarą.
Taigi, didmenininkas parduoda produktą už savo didmeninę kainą… Na, ta didmenininko kainodara irgi „iš piršto laužta“, nes didmenininkas užsiperka iš gamintojo už vieną kainą, paskui primeta antkainį tokį, kad net po visų ateities nuolaidų, nukainojimų, grąžinimų ir t.t. gautų daugiau, nei išleido. Paskui dar uždeda papildomai pagal mažmenininkų įsigyjamus kiekius ir galiausiai uždeda dar „dėl vaizdo“, nes gautas skaičiukas nėra gražus. Taigi, prekė nuo poros lietuviškų litų įsigijimo kainos pabrangsta iki kokio 100 Lt didmeninės kainos.
Mažmenininkas, įsigijęs už didmeninę kainą pats užsideda antkainį… Tas antkainis „iš akies“ – ale, kiek tai kainuoja kažkur, kur kažką panašaus pirkau ir apskritai, ar tiek mūsų regione žmonės išgalėtų sumokėti. Na ir galutinė kaina vartotojui tokiu būdu pasiekia – 800 Lt! Už tokią kainą parduodami vienas ar du vienetai, paskui daromi žiaurūs nukainavimai – 30 proc., 50 proc., 75 proc. ir t.t.
Uždirba ir mažmenininkas ir didmenininkas. O likutis, jeigu tik lieka, kurio neperka pas mažmenininką atitenka visokioms išparduotuvėms (tame tarpe ir internetinei prekybai) ir/ar parduodamas didmenininko mažmeninės prekybos taške. Galiausiai visų prekių atsikratoma anksčiau ar vėliau!
Taigi, kartą didmenininkas sugalvojo pabandyti uždirbti iš kiekio, o ne kainos – paleido seriją mažmenininkams viso labo už savikainą+100 proc. + PVM… ir suprato, kad „eina į minusą“… Nuvažiavau pas mažmenininkus ir matau – šie, nors ir gaudami mažesnę kainą, savo kainas paliko tame pačiame lygyje. T.y., kai gaudavo už 100 Lt, pardavinėdavo už 800 Lt, o dabar, kai gauna už 10 Lt, parduoda už… 800 Lt!!! Jiems, mat, gyvent reikia, brač…
Galėčiau tuo ir baigti šį įrašą, bet dar pasidalinsiu nugirstais žmogaus įspūdžiais. Cituoju beveik tiksliai iš atminties:
Žinai, blet, vakar Latvijoj buvau! Tai ten tie patys, kūrva, batai, kur, atsimeni, tuomet, blet, Klaipėdoj, nachui, žiūrėjom ir 800 litų kainavo, blet, atsimeni? Nu tie, blet, itališki, blet, juodi, blet, odiniai… Nu, tai va, blet, Latvijoj, blet, 200 litų kainuoja! Čia, blet, verčiant, blet, jau į litus, blet!
