Tag Archives: giminė

Paprasto žmogaus meilė paprastesniam

Sakoma, kad tada, kai esi turtingas, tave ir dievai myli. Dar sakoma, kad turtas gamina turtą. Juk visiems žinoma, kad pinigai daro pinigus, o dar didesni pinigai daro dar didesnius pinigus. Ech…

Šita tema galima rašyti ir rašyti daug, gilintis į socialinės nelygybės paradigmą ir galiausiai nutarti – „kapitalas, turtas, pinigai yra blogis!“ Tačiau dabar man kitas dalykas įdomesnis – žmogiškieji santykiai. Tiksliau turtinis santykis šeimoje. Šeimoje tarp brolių ir seserų.

Ne, kalbėsiu ne apie turto dalybas, mirus vienam iš protėvių. Praktiškai beveik visos istorijos yra linksmai banalios, kai kalbama apie turto pasidalinimą tarp mirusiojo vaikų ir vaikaičių. (Kada tie žmonės susiprotės savo turtą padalyti taip, kad vaikai nesipeštų? Kada anie supras, kad gal ir neverta savo mirčiai kaupti tiek, kad į grabą netilptų?..) Šiandien man, po gana  ilgo nerašymo norėtųsi parašyti banalią, bet įdomią istoriją apie vaikus, kurie vieną dieną suaugo…

Kažkada viename kaimiškame regione gyveno tradicinė lietuviška šeima – tėvas, motina, pora karvučių, kiaulytės, vištytės ir dar šeši pirmų dviejų vaikučiai. Vaikučiai augo kartu, draugiškai, viens už kitą stovėjo. Nieko aniems netrūko!

Užaugo. Viens tapo gydytoju, kitas mokytoju, siuvėja ir t.t.  Na, ne taip jau svarbu, kuo kas ir kodėl tapo. Čia svarbu tai, kad visi šeimos vaikai sukūrė savo šeimas ir toliau jaukiai gyveno.

Žinoma, vienoms naujosioms šeimoms sekėsi geriau, anie sparčiai kilo visuomenė laipteliais. Kiti… Na, kiti irgi buvo padorūs ir mylimi žmonės. Deja, nelabai jiems sekėsi turtą kaupti… Tačiau juk šeima lieka šeima!? Šeima lieka šeima, kad ir kas benutiktų…

Taigi, anie po šiai dienai puikiai bendrauja, turi savo vaikučių, svečiuojasi vieni pas kitus, bet… Štai čia ir prasideda tai, apie ką ir norėjau šiandien parašyti – svečiuojasi ir veža dovanas…

Ką padovanoti turtingam? Kažką gero ir brangaus… Ką padovanoti vargšui? Kažkokį šūdą, atsiprašant… Brangus laikrodis prieš kažkokį „kitaicką“. Drabužiai: „lopatynas“ vs. kažką iš Milano (na, blogiausiu atveju tinka ir Gelažninkas ar koks ten)…  Maistas: pyragai vs. paprastučiai batonai su indeliu užtepamos rudos kakavinės masės.

Taip taip, nejuokauju! Važiuojant pas vienus giminaičius praleidžiamos valandos virtuvėje, kepant kokį tai skanumyną pagal naują receptūrą, o pas kitus – einama į „Maximą“ batono su šokoladiniu sviestu nupirkti. Galima net nespėlioti, kurie iš giminaičių turtingesni, o kuriems tas pyragas, dėmesys būtų svarbesnis…

Keista, bet patys apie tai nesusimąsto… Keista, bet tokia nelygybė egzistuoja… Kiekvienam pagal nuopelnus! Kiekvienam pagal poreikius!

Tačiau pavydas… Pavydas užgniaužiamas ir egzistuoja. Visų nelaimei, jis kartais prasiveržia. Ir giminės ilgai… labai ilgai nebebendrauja…

Koks šios istorijos moralas? Ne moralizuoti norėčiau. Tiesiog galvoje skamba: „Mylėk savo artimą, kaip save patį!“ Deja, turtingas ir meilės nusipelno daugiau…

Tagged , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos