Nesu aš šampano mėgėjas… Švelniai sakant! Apskritai, nemėgstu gėrimų, nuo kurių paskui griaužia skrandis…
Kita vertus, į senatvę, man veikiausiai pradėjo pasikeisti skonis ir visi tie burbuliuojantys ir putojantys stebuklai nebekelia tokio pasišlykštėjimo kaip porą metų atgalios. Ech, tas burbuliukų trenksmas galvelėn!
Visgi, kaip visokių burbulaholių nemėgėjas visgi turėjau savo mėgstamą šampaniuką… (Taip, žinau, kad šampanas dažniausiai oficialiai tėra putojantis vynas, bet senasisis iki europosąjunginis pavadinimas many yra įsišaknijęs.) Deja, jo esu išgėręs vos kelis butelaičius kompanijoj be jokios progos, nes kainavo jis „Iki“ parduotuvėj kažkur iki 3 litų prieš penketą metelių…
Tai buvo kažkokio nepanenamo anei blaivia galva, anei apgirtusioms smegenims pavadinimo kažkoks, atrodo, latviškas birzgaliukas, pasižymėjęs šmaikščiu lengvumu, stipriu papuvusių vynuogių aromatu ir gliukozės saldumu bei vandens lengvumu. Pats tas karštą vasaros dieną!!!
Deja, kad ir kiek ieškojau, neberadau aš jojio po to vakaro, kai man pirmą kartą gyvenime patiko kažkoks putokšlis… Patiko labiausiai kvapu, bet ir saldumas man, kai gyvenimas toks kartus, yra prie dūšios…
Taigi, suprantate, kad aš kaip paskutinis vargeta veikiausiai išragavau visas pigiausio putojančio vyno rūšis, kurias įmanoma nusipirkti Lietuvoje. Vienos jų geresnės, kitos nelabai, bet šiaip šampanas taip ir liko tuo gėrimu, kurio skonį buvau atradęs, bet kažkur netyčiomis praradau…
Praradau… Praradau, kol neparagavau brangaus ir tikro šampano…
Seniai tą buteliuką turim su žmonike… Ji pirko jį dar iki mums susituokiant kažkur Prancūzijoje… Mokėjo kažkur apie 100 eurų tada… Taip, tai ne brangiausias įmanomas gėralas, bet ir ne iš tų… pigiųjų…
Saugojo jinai tą butelaitį ypatingai progai. Paskui saugojo savo vestuvėms… Paskui saugojo mūsų vestuvėms…
Vienžo, saugojo kažkam ypatingam ir tikrai ne man (nes aš „jos gyvenimą suėdžiau“)! Neišsaugojo…
Stresinga pasitaikė savaitė žmonikei… Man pasitaikė sunki… Tad atsidarėm butelaitį brangaus, bet nelabai tauraus gėrimo ir…
Pirmiausia pauosčiau – muskatas… Paragavau – vanduo su burbuliukais… Įsipyliau – tyro kaip krikštolas subrendusio myžalo arba obuolių sulčių spalva (na, tokia gelsvai rausva) nutvieskė taurės kraštus kaip saulė papuošia pavasario dangų. Atsigėriau taurę ir… ir apgirtau! Dabar aš čia apgirtęs veikiausiai tiekos pirmą kartą čia kažką rašau…
Ech, tas brangaus šampano skonis… Nepatinka man jis… Noriu to… pigūškės… Bet kažkuo savo ir mielo… Nes ne tuščias ir smarkus jis buvo kaipo koks turtingų tėvelių lepūnėlis, bet paprastas ir pilnas skonio bei kvapo kaip žmogus, kuriam visko per gyvenimą teko siekti pačiam.
