Žinoma, kalbėti apie el. prekybą apskritai (arba kvadratu) būtų absurdiška, nes tai bendrinė sąvoka, apimanti prekybą ne tik virtualioje erdvėje, bet ir naudojantis šiuolaikiškomis ar ne labai elektroninėmis priemonėmis. Žinoma, gali būti, kad maišau „el. prekybos“ ir „e-komercijos“ terminus, nors, dar mano studijų laikais, kiek dar prisimenu, jog tokie buvo, atrodo, būta painiavos su šiais apibrėžimais…
Taigi, realiai šiame įraše ne tiek svarbi terminologija, kiek prielaida (nėra, ar bent aš nežinau, tyrimo, įrodančio mano vėlesnį teiginį, todėl prielaida, o ne faktas), jog didžioji dalis žmogeliukų (tarp jų, net „inaplanietianų“) vartoja terminą „el. prekyba“ kaip „el. parduotuvės“ atitikmenį. Kita vertus, el. parduotuvės irgi ne visos vienodos, ne visos panašios, ne visos…
Taip, el. parduotuvių dabar yra daug ir visokių. O kiek jų buvo kokiais 2008 m? Bent jau aš prisimenu tris prekės ženklus…
Tais senais ikikriziniais laikais aš buvau jaunesnis, gražesnis ir… ir el. prekybos entuziastas! Tada naiviai tikėjau, kad iš el. prekybos galima uždirbti tiek… kad nereiktų dirbti ir taip nieko nedirbant – būtent taip „buvo paišoma“ perspektyva: „sukurk el. parduotuvę ir tau byrės pinigėliai“…
Ech, buvo laikai… Laikai, kuriais kone kas dieną gimdavo idėja kokiam versliukui, kuris, iš esmės, būdavo dar vienos el. parduotuvės pavidalu.
Mano paties laimei arba nelaimei esu rizikai nelabai tolerantiškas žmogus. Turiu omenį finansinę riziką… (Šiaip rizikuot mėgstu, bet tik ne tada, kai reikia investuot.) Dėl šios priežasties visada skaičiuoju ir vertinu kiekvieną savo idėją verslui (galbūt todėl vis dar nesu milijonierius?..).
Dažnai atrodydavo, kad puiki idėja, pvz., el. parduotuvė, skirta sodininkams (na, egzistuoja tokia tikslinė rinka, kuri mėgsta kapstytis darže). Anie nemažai išleidžia visokiems sodinukams, medeliukams, įrankiukams – tėvai sodininkai, tai žinau, kiek tas sodas „ryja“. Atrodytų, kad šaunu būtų jiems pasiūlyti nebevažiuoti į muges ar kur kitur, pristatyti viską į vietą ir t.t. ir pan. Paskaičiavom viską… Neapsimoka.
Neapsimoka dėl daugelio priežasčių, bet, kalbant apie pardavimus, juos sąlygoja žinomumas (kai tavęs nežino, nemato, negirdi, niekas neperka – jei nežinai apie kažkieno egzistenciją, tas kažkas tau neegzistuoja). Į pastarąjį reikia investuoti ir tai vadinama rinkodara.
Šioje vietoje galima užsiminti, kad keikvienam internetiniam projektui reikalinga investicija į žinomumą, nes, kaip pasakė ne vienas šamanas ar guru – „yra daugybę techniškai puikiai įgyvendintų idėjų, tik niekas jų nežino, todėl anos ir merdi“. Kita vertus, dažnai šalia šito patarimo pamirštama, jog investuoti reikia „su galva“ – tiek, kad investicija tikrai atsipirktų per protingą terminą. O tam reikia skaičiuoti, vertinti, analizuoti!
Taigi, 2008 m. sprendėme su kolegomis uždavinį, ar verta investuoti 500 000 Lt į el. parduotuvę. Taip, vieną tų trijų, kurias prisimenu iš tų laikų.
Prieš pateikdamas tą uždavinį (verslo planą ir visus finansinius dokumentus dabar turiu prieš akis), priminsiu, kad anais gūdžiais ikikriziniais laikas buvau tiek aš, tiek mano kolegos el. prekybos entuziastai ir manėme, kad, įsigiję tuo metu turbūt žinomiausią prekės ženklą, tikrai uždirbsime nemažai per artimiausius kelerius metus.
Taigi, uždavinys:
Buvo sukurtas verslas. El. parduotuvė. Kūrėjai investavo į pačios el. parduotuvės kūrimą ir rinkodarą. Per pusmetį parduotuvė generuodavo apie 500 000 Lt pajamų. Sąnaudos sudarė per 700 000 Lt. Iš jų apie pusę „keliaudavo“ tiekėjams už produktus, po 1/7 rinkodarai ir atlyginimams. Pažvelgus į balansą, galima matyti, kad turto įmonė turi per 200 000 Lt. 1/2 to turto yra ilgalaikis nematerialusis turtas programinės įrangos pavidalu, o kita 1/2 trumpalaikis turtas. Įmonės skolos tiekėjams, bankams ir t.t. sudarė apie 500 000 Lt. Klausimas – ar verta investuoti?
Jei pasakysite, kad pagal šiuos skurdžius duomenis nėra, ką spręsti, nes bankrotas akivaizdus, būsite savotiškai teisūs – ne veltui įmonė išnyko kaip „bizonai prerijose“. Kita vertus, net po šiai dienai manau, kad galima buvo pamėginti surizikuoti ir išgelbėti nykstančią rūšį.
Buvo prielaidų kaštų mažinimui, kurių didžiausia – tai personalas, jo kiekis bei atlyginimai. Tai buvo žinomas prekės ženklas ir, sumažinus sąnaudas, turint tuometes rinkos augimo perspektyvas omeny, galima buvo realiai tikėtis „atsistoti ant kojų“, nepaisant netrukus užklupusios ekonominės krizės.
Kita vertus, pati investicija būtų „už orą“, o, jei tiksliau, tik prekės ženklą. Įmonė praktiškai neturėjo jokio materialaus turto – ilgalaikis turtas programinės įrangos pavidalu, iš esmės, yra „know-how„, kuris būtų prarastas, mažinant sąnaudas ir „keičiantis valdžiai“. Visa kita… Na, praktiškai tėra „muilo burbulas“…
Galėčiau šioje vietoje ir baigti savo ilgą ir taip įrašą, bet neparašiau dar to, ką ketinau parašyti – iš ko gyvena el. prekyba. Juk, kiek pamenu, toks buvo įrašo pavadinimas?..
Žinoma, kaip ir bet kokia prekyba, el. prekyba gyvena iš skirtumo tarp pajamų ir sąnaudų. Na, pelno, jei kitaip… Jei pelno nėra, tai jau ne gyvenimas, o egzistencija. O kai vietoj pelno yra nuostolis, kaip moko ankstesnis uždavinys, iš pradžių laukia agonija, paskui mirtis.
Jau kurį laiką stebiu tiekėjų kainas (kurių praktiškai Lietuvoje tėra tik trys pagrindiniai, jei kalbame apie kompiuterinę techniką), konkurentų kainas, skaičiuoju mūsiškes ir matau, kokį antkainį „užsideda“ įvairios el. parduotuvės… Taip, išlaikant „saloną“ ar jų tinklą, įdarbinus daugiau žmonių, sąnaudos yra didesnės, tad ir pardavimo kaina atitinkamai yra didesnė, bet, žvelgiant į el. parduotuves, darosi neaišku, ar anos yra pasimokiusios iš kitų, jų pirmtakių, klaidų ir minimizavusios savo išlaidas, ar laukia dar daugiau nykstančių padarų netolimoje ateityje…
