Žinoma, kalbėti apie el. prekybą apskritai (arba kvadratu) būtų absurdiška, nes tai bendrinė sąvoka, apimanti prekybą ne tik virtualioje erdvėje, bet ir naudojantis šiuolaikiškomis ar ne labai elektroninėmis priemonėmis. Žinoma, gali būti, kad maišau „el. prekybos“ ir „e-komercijos“ terminus, nors, dar mano studijų laikais, kiek dar prisimenu, jog tokie buvo, atrodo, būta painiavos su šiais apibrėžimais…
Taigi, realiai šiame įraše ne tiek svarbi terminologija, kiek prielaida (nėra, ar bent aš nežinau, tyrimo, įrodančio mano vėlesnį teiginį, todėl prielaida, o ne faktas), jog didžioji dalis žmogeliukų (tarp jų, net „inaplanietianų“) vartoja terminą „el. prekyba“ kaip „el. parduotuvės“ atitikmenį. Kita vertus, el. parduotuvės irgi ne visos vienodos, ne visos panašios, ne visos…
Taip, el. parduotuvių dabar yra daug ir visokių. O kiek jų buvo kokiais 2008 m? Bent jau aš prisimenu tris prekės ženklus…
Tais senais ikikriziniais laikais aš buvau jaunesnis, gražesnis ir… ir el. prekybos entuziastas! Tada naiviai tikėjau, kad iš el. prekybos galima uždirbti tiek… kad nereiktų dirbti ir taip nieko nedirbant – būtent taip „buvo paišoma“ perspektyva: „sukurk el. parduotuvę ir tau byrės pinigėliai“…
Ech, buvo laikai… Laikai, kuriais kone kas dieną gimdavo idėja kokiam versliukui, kuris, iš esmės, būdavo dar vienos el. parduotuvės pavidalu.
Mano paties laimei arba nelaimei esu rizikai nelabai tolerantiškas žmogus. Turiu omenį finansinę riziką… (Šiaip rizikuot mėgstu, bet tik ne tada, kai reikia investuot.) Dėl šios priežasties visada skaičiuoju ir vertinu kiekvieną savo idėją verslui (galbūt todėl vis dar nesu milijonierius?..).
Dažnai atrodydavo, kad puiki idėja, pvz., el. parduotuvė, skirta sodininkams (na, egzistuoja tokia tikslinė rinka, kuri mėgsta kapstytis darže). Anie nemažai išleidžia visokiems sodinukams, medeliukams, įrankiukams – tėvai sodininkai, tai žinau, kiek tas sodas „ryja“. Atrodytų, kad šaunu būtų jiems pasiūlyti nebevažiuoti į muges ar kur kitur, pristatyti viską į vietą ir t.t. ir pan. Paskaičiavom viską… Neapsimoka.
Neapsimoka dėl daugelio priežasčių, bet, kalbant apie pardavimus, juos sąlygoja žinomumas (kai tavęs nežino, nemato, negirdi, niekas neperka – jei nežinai apie kažkieno egzistenciją, tas kažkas tau neegzistuoja). Į pastarąjį reikia investuoti ir tai vadinama rinkodara.
Šioje vietoje galima užsiminti, kad keikvienam internetiniam projektui reikalinga investicija į žinomumą, nes, kaip pasakė ne vienas šamanas ar guru – „yra daugybę techniškai puikiai įgyvendintų idėjų, tik niekas jų nežino, todėl anos ir merdi“. Kita vertus, dažnai šalia šito patarimo pamirštama, jog investuoti reikia „su galva“ – tiek, kad investicija tikrai atsipirktų per protingą terminą. O tam reikia skaičiuoti, vertinti, analizuoti!
Taigi, 2008 m. sprendėme su kolegomis uždavinį, ar verta investuoti 500 000 Lt į el. parduotuvę. Taip, vieną tų trijų, kurias prisimenu iš tų laikų.
Prieš pateikdamas tą uždavinį (verslo planą ir visus finansinius dokumentus dabar turiu prieš akis), priminsiu, kad anais gūdžiais ikikriziniais laikas buvau tiek aš, tiek mano kolegos el. prekybos entuziastai ir manėme, kad, įsigiję tuo metu turbūt žinomiausią prekės ženklą, tikrai uždirbsime nemažai per artimiausius kelerius metus.
Taigi, uždavinys:
Buvo sukurtas verslas. El. parduotuvė. Kūrėjai investavo į pačios el. parduotuvės kūrimą ir rinkodarą. Per pusmetį parduotuvė generuodavo apie 500 000 Lt pajamų. Sąnaudos sudarė per 700 000 Lt. Iš jų apie pusę „keliaudavo“ tiekėjams už produktus, po 1/7 rinkodarai ir atlyginimams. Pažvelgus į balansą, galima matyti, kad turto įmonė turi per 200 000 Lt. 1/2 to turto yra ilgalaikis nematerialusis turtas programinės įrangos pavidalu, o kita 1/2 trumpalaikis turtas. Įmonės skolos tiekėjams, bankams ir t.t. sudarė apie 500 000 Lt. Klausimas – ar verta investuoti?
Jei pasakysite, kad pagal šiuos skurdžius duomenis nėra, ką spręsti, nes bankrotas akivaizdus, būsite savotiškai teisūs – ne veltui įmonė išnyko kaip „bizonai prerijose“. Kita vertus, net po šiai dienai manau, kad galima buvo pamėginti surizikuoti ir išgelbėti nykstančią rūšį.
Buvo prielaidų kaštų mažinimui, kurių didžiausia – tai personalas, jo kiekis bei atlyginimai. Tai buvo žinomas prekės ženklas ir, sumažinus sąnaudas, turint tuometes rinkos augimo perspektyvas omeny, galima buvo realiai tikėtis „atsistoti ant kojų“, nepaisant netrukus užklupusios ekonominės krizės.
Kita vertus, pati investicija būtų „už orą“, o, jei tiksliau, tik prekės ženklą. Įmonė praktiškai neturėjo jokio materialaus turto – ilgalaikis turtas programinės įrangos pavidalu, iš esmės, yra „know-how„, kuris būtų prarastas, mažinant sąnaudas ir „keičiantis valdžiai“. Visa kita… Na, praktiškai tėra „muilo burbulas“…
Galėčiau šioje vietoje ir baigti savo ilgą ir taip įrašą, bet neparašiau dar to, ką ketinau parašyti – iš ko gyvena el. prekyba. Juk, kiek pamenu, toks buvo įrašo pavadinimas?..
Žinoma, kaip ir bet kokia prekyba, el. prekyba gyvena iš skirtumo tarp pajamų ir sąnaudų. Na, pelno, jei kitaip… Jei pelno nėra, tai jau ne gyvenimas, o egzistencija. O kai vietoj pelno yra nuostolis, kaip moko ankstesnis uždavinys, iš pradžių laukia agonija, paskui mirtis.
Jau kurį laiką stebiu tiekėjų kainas (kurių praktiškai Lietuvoje tėra tik trys pagrindiniai, jei kalbame apie kompiuterinę techniką), konkurentų kainas, skaičiuoju mūsiškes ir matau, kokį antkainį „užsideda“ įvairios el. parduotuvės… Taip, išlaikant „saloną“ ar jų tinklą, įdarbinus daugiau žmonių, sąnaudos yra didesnės, tad ir pardavimo kaina atitinkamai yra didesnė, bet, žvelgiant į el. parduotuves, darosi neaišku, ar anos yra pasimokiusios iš kitų, jų pirmtakių, klaidų ir minimizavusios savo išlaidas, ar laukia dar daugiau nykstančių padarų netolimoje ateityje…
Hmm. kai 2006-2008 metais susipirkinėjau savo buitinę techniką.. du pagrindiniai vardai buvo neriba ir naminukas. Lyg nei vienas jų neužsilenkė.
Beje, paskutiniu online parduotuvių kainos dažnai nesiskiria nuo normalių tiek, kad būtų vertą pirkti.
Kažkada lyginau mažos kompų parduotuvės „savikainą“ (t.y. kainą kurią jie moka GNT) ir didelių parduotuvių kainas… tai kai kuriais atvejais „didžkių“ pardavimo kainą buvo mažesnė nei mažiukas gaudavo tiesiai iš GNT
Esmė yra ta, kad, kuo daugiau parduodi, tuo geresnę kainą gauni – didėja derybinė galia su tiekėju. Kalbant apie GNT ar ACC, tai jiems truputį „prispaudė uodegas“ „naujas žaidėjas rinkoje“ – TDB…
Taip. Dėl to ir yra sunkiausia pradėti. Turi palaikyti patrauklias kainas.. o prekias gauni brangiai.
Todėl rinkodaristai ir pataria: „ieškokite naujų rinkų ar nišų jose“… 😀
Grįžtant šiek tiek prie įrašo, būtent „įėjimo į rinką barjerą“ siekėme peržengti, investuodami į esamą prekės ženklą. Jei būtume kūrę naują parduotuvę, veikiausiai tos numatytos 500 000 Lt investicijos nebūtų užtekę: investuoti į el. parduotuvės kūrimą, rinkodarą, dar papildomos išlaidos visokios ir pan. ir t.t.
O tai nepigiau subankrotint ir tada paimt ? Tik brandą be žmonių ir sunkiai pritaikomo softo ?
Iš esmės verslas buvo kuriamas už paskolą mainais į nekilnojamąjį turtą (savininko nuosavybė), tad „ant viršaus kabėjo banko paskola“. Viena iš pardavimo sąlygų, perimti tą paskolą „ant savęs“, tad taip paprastai susibankrotint niekas nebūtų leidęs… (Kita vertus, įdomu, kaip ten baigėsi su ta banko paskola ir nekilnojamuoju turtu, įmonei visgi bankrutavus…) Patį prekės ženklą ten atidavinėjo kone dykai, tik ta suma, kurią minėjau, buvo reikalinga paskolai ir kitoms susikaupusioms skoloms grąžinti.
Tiksliai nebeprisimenu prieš kiek metų tai buvo, bet vienu metu labai smulkiems GNT klientams pelningiau buvo pirkti iš kokios e-parduotuvės nei iš GNT. Skirtumas labai nedidelis, bet e-parduotuvės atsiūsdavo pigiau 😀
Šiaip dar ir dabar pasitaiko kuriozų kartais…
Labai glaudžiai dirbame su el. parduotuvių savininkais, nes paprasčiausiai mes tas el. parduotuves jau senokai „kuriame“, programuojame ir pan.
Prieš penkis metus neapsimokėjo prekiauti internetu, nes pirkėjų buvo mažai, o pardavimai niekada nepadengdavo parduotuvės sukūrimo išlaidų (40 000-200 000 Lt). Nuo tų laikų išliko keli dideli tigrai, o kiti atsirasdavo ir numirdavo per pusę metų. Parduotuvės tais laikais buvo kuriamos nuo nulio, pagal individualius klientų poreikius ir kainavo 5 kartus daugiau nei „IT rinka“ siūlo dabar. Vėliau, apie 2009, atėjo tikra proto krizės paveiktų klientų banga, atsirado ir tokių pat el. parduotuvių kūrėjų. El. parduotuvių kūrimo biudžėtai krito iki 1000-5000 Lt ir taip per kokius metelius atsirado šimtai vienodų, baisiai atrodančių eshopų su tomis pačiomis GNT prekėmis.
Man atrodo vienintelis el. prekybos privalumas prieš salės prekybą yra tai, jog lengvai galima pasiūlyti savo prekes užsieniui. Lietuvoje tai sėkmingai padarė keletas įmonių (drabužių ir elektronikos pardavimuose). Investicija į aukštus google paieškos rezultatus (SEO) yra labiausiai atsiperkanti reklamos investicija iš visų įmanomų.
Tuo tarpu Lietuvoje el. prekyba daugeliui verslininkų liks tik hobiu, nes parduoti 2 šaldytuvus ir 1 mp3 grotuvą per mėnesį (prieš tai investavus 10 000 – 30 000 į pačią el. parduotuvę) yra tiesiog nepelnas, nelogiška, etc.
Dabartinė lietuviška el. komercija tai klientų medžiojimas su nuotraukėlėmis prekių kurių neturi 🙂
Kodėl visiškas el. prekybos lyderis yra pigu.lt? nes jo pavadinime yra parašytas lietuvio pirkėjo prioritetas nr.1 renkatis betkokias prekes ir paslaugas.
Galbūt norėčiau šiek tiek apginti lietuvišką el. komerciją dėl prekių… Iš tikro ir mažiesiems salonams neapsimoka visų pozicijų eksponuoti pas save ar sandėliuoti. Svarbiausia, kai prireikia klientui, prekę gauti iš tiekėjo. Tam reikia žinoti, kuris tiekėjas prekę turi, per kiek laiko pristato ir kokias nuolaidas gali padaryti (pasiūlyti kainą). Jei el. parduotuvės pačios sandėliuotų, neabejoju, neturėtume jų tiek daug, o gal ir nei vienos, nes tai papildomi ir labai nemaži kaštai.Problema būna tik tada, kai su el. parduotuvės asortimentu dirbama aplaidžiai ir leidžiama įsigyti prekes, kurių tiekėjai nebeturi.
O dėl užsienio… Čia irgi labai specifinis atvejis, nes praktiškai Lietuva tam užsieniui nelabai turi ką pasiūlyti, išskyrus autorinius darbus (drabužiai, baldai, papuošalai, meno kūriniai etc.) bei tam tikrus išimtinius produktus, gaminamus Lietuvoje. Visa kita, praktiškai mes patys importuojame ir perpardavinėti tai, ką patys įsivežame jau yra ganėtinai sudėtinga, kai kitos rinkos taip pat gali įsivežti iš pirminio tiekėjo.