Rašyti apie politikus, valstybę ar jos valdymą yra ir lengva, ir sunku vienu metu. Paprasta būna, jei pasiduodi emocijoms – tada gali iškoneveikti arba išaukštinti vieną ar kitą personą, vyriausybę ar net visą valstybę.
Žinoma, dar lengviau parašyti kažką neigiamo, nes tada dažniausiai „pataikysi“ „ant bangos“. (Ar tik ne todėl žiniasklaidoje taip mažai liaupsių būna valdantiesiems, kad ir kas jie bebūtų?..) O sunku?
Sunku iš tikro girti kažką. Girti pagrįstai! Juk tuomet, kai paskutinius litus atiduodi mokesčiams už šildymą, kai matai augančias parduotuvėje maisto ar kuro degalinėje kainas, kai gyveni „nuo algos iki algos“ ir kalbos apie papildomus mokesčius „varo vėžį“, tada… tada visos pagyros atrodo nenatūralios, nepriimtinos, dirbtinės, o jas rašęs žmogus – geriausiu atveju mulkis, o blogiausiu… „valdžios pakalikas“, kolaborantas (retai begirdimas žodis pastaruoju metu viešajame diskurse – o juk daugeliui „paprastų“ žmonių mūsų valdžia yra tokia pat svetima, kaip ir okupantų… ir, dažnu atveju, juk praktiškai tai tie patys žmonės, nors praėjo daugiau nei dvidešimtmetis).
Kad ir kaip ten bebūtų, man jau seniai norisi parašyti apie mūsų visų „valdžią“ vyriausybės vaidmenyje. Tiksliau pasakius, jau seniai norėjau paanalizuoti, ką gero padarė A. Kubilius ir visa jo svita būdami valdžioje krizės akivaizdoje.
Kita vertus, man kaip eiliniam Lietuvos Respublikos gyventojui, deja, nėra nieko, ką galėčiau parašyti gero – ši vyriausybė (anei jokia anksčiau buvusi nepriklausomoje Lietuvoje) man asmeniškai nieko gero nedavė. Tiesiogiai nedavė…
Na, neatėjo A. Kubilius ir į kišenę neįdėjo šimto litų, pasakydamas: „Čia tam, kad galėtum dešrytės nusipirkti!“ Taip, dešrytės iš kokios lietuviškos „Mėslitos“ be jokių E ir kitų raidžių, pageidaujama, pavadinimu „Tarybinė“…
Taigi, negavęs dešrytės, o tiksliau, šimto litų apie A. Kubilių turėčiau rašyti blogai. Blogai, nes nieko nedavė man apčiuopiamo! Tik atima ir atima mokesčių pavidalu ir išdalina visokiems biudžetininkams ir pensininkams!!!
Kalbant apie mokesčius, tai dabar labai populiaru kalbėti apie jų teisingumą. Na, net ir durnam aišku, kad nėra ant šio svieto teisybės ir taškas!
Tai, kas teisinga vienam, nebūtinai teisinga ir kitam, bet, kalbant iš socialinio teisingumo varpinės apačioje susirinkusiai liaudžiai, lengva padaryti teisingu progresinius mokesčius… Juk, jei sukuri daugiau, tai turi daugiau ir atiduoti, nes valstybė, kartu su visais bėdžiais, tau leidžia šičia sukurti daugiau valstybei ir tiems varguoliams!!!
Taigi, antras dalykas (pirmas buvo tas, kad nedavė 100 Lt), kurio nepadarė Vyriausybė – neįvedė progresinių mokesčių. Žinoma, ideologiškai konservatoriams tai nelabai priklauso, bet, kai mūsų savivaldybėse vyksta svingerių orgijos, gali dar kartą įsitikinti, kad partinė ideologija Lietuvoje neegzistuoja ir aš tikėjausi iš šios Vyriausybės, kad toks įstatymas bus „prastumtas“ dar per „naktinę mokesčių reformą“.
Kaip pastebėjo A. Račas, A. Kubiliaus pasirinkta valstybės kryptis tikrai įdomi… Na, bent jau galės konservatoriai pagrįstai didžiuotis, kad netapo socdemais ir neįvedė progresinių mokesčių (o aš jų norėčiau, kad nebereiktų įsivaizduoti turčių sąmoningumo Lietuvoje, bet nebesitikiu, kad kas nors ryšis prastumti bet kokią šių mokesčių variaciją).
Matyt aš esu vienas iš Rokiškio draugų (pats to nežinojau ir nebuvau tikras), nes šis tinklaraštininkas savo įraše apie A. Kubiliaus laimėjimus kuo tiksliausiai pacitavo mane… Kita vertus, tame įraše paminėti dar keli svarbūs punktai, ko nepadarė vyriausybė – ji tik imitavo žingsnius „link sąžiningumo“.
Galima kalbėti, apie skaidrumą priimamuose sprendimuose, viešuosius konkursus, nepotizmo išgujimą ir t.t. – daug dalykų telpa po sąžiningumo sąvoka. Deja, realiai situacija nesikeičia. Galbūt todėl, kad darbai tik imituojami…
Pvz., prieš kurį laiką Seimas įteisino išplėstinį turto konfiskavimą. Puiku! Tik ar kas nors buvo nubaustas?.. Tik nesakykit, kad įstatymai negalioja atgaline data ir iš buvusių kolūkių pirmininkų, prichvatizatorių, bankrutavusių įmonių vadovų nieko negalima atimti…
Ai, nesvarbu… Nebuvo padarytas dar vienas darbas – nekilnojamojo turto mokestis. Kalbų buvo daug, bet pataisykite, jei klystu, tos kalbos ir liko kalbomis.
Iš tikro bent jau aš tikėjausi, kad mūsų vyriausybė imsis sprendimų panašių į tuos, kuriuos planavo Airija. Deja…
Na, bent jau krizę pavyko suvaldyti… Galima tik pagalvoti, kas būtų, jeigu būtų… Taip, jei A. Kubilius būtų socdemas, tai džiaugčiausi labai prieš kitus Seimo rinkimus, nes žinočiau, už ką reikia nebalsuoti.
