Esu labai jautrios uoslės savininkas… Na, ne kaip šuo, bet iš tikro esu labai jautrus kvapams – bet koks aitresnis aromatas iš karto sukelia šleikštulį…
Iš aštrių kvapų pakęst galiu tik savo pažastų dvoką karštą vasaros dieną po tris valandas trukusių krepšinio varžybų saulės atokaitoje, savo paties kojinių smarvę, kai jos jau būna pasiekusios batų tvirtumo būseną ir… moters kvapą…
Mano moteris kvepia labai skaniai. Jos natūralus aromatas tiesiog sukelia man nenumaldomą aistrą… savotišką pamišimą galvoje…
Sakoma, kad yra vyrų, kurie savo moterį gali atrasti pagal kvapą… Aš, matyt, esu vienas jų…
Kita vertus, moterys tokie keisti padarai, kad mėgsta kvepalus ir gėles – aš jų nekenčiu! Maniškė dar ne tik mėgsta, bet vis kiša man kokį aromatingesnį objektą pauostyti… Bloga man nuo kvapo! (Labai nuoširdžiai džiaugiausi, kai pastaroji atrado kažkokį bekvapį muilą…)
Dar maniškė mėgsta smilkalus… „Jie suteikia harmoniją namams, valo juos ir atneša sielai ramybę“ – šaukia ji, kai aš bandau užsimint, kad man bloga, smirdi, skauda galvą ir graužia akis…
Visgi, myliu aš ją ir pakęsiu bet kokią kvapnią… Tik va gėlių ar kvepalų šią moters dieną nedovanosiu – pasižadėsiu tik, kad nesudeginsiu kaip Morės!
