– Jei reiks kokios pagalbos, bet kokios, tik pasakykit!
– Ai, tai vistiek niekuo padėti negali…
– Tai pasakyk, gal kuo pagelbėti galėčiau?
– Žinai, labai reikia, kad kas paskolintų pinigų – mokesčius reikia sumokėt, atlyginimas vėluoja, skolos spaudžia…
– Tai darbą keisk!
– Taip, norėčiau, tik džiaugiuosi, kad turiu tą darbą, nes nėra darbų… nėra kitų…
– Verslą kurkite tada – juk protingi esat!
– Kas iš to proto, jei verslui reikia pinigų!
– Ne kiekvienam verslui reikia daug pinigų, galit imti ir daryti!
– Taip, ne kiekvienam, bet tiems, kuriems nereikia, reikia skirti laiko ir nedirbti kitur, neuždirbti nieko, šalia mokesčius mokėt, valgyt – tam irgi reikia turėt pinigų… Ir kokį verslą siūlai?..
– Na, taip… O ko jūs neemigruojat? Va, kaimynas mano išvažiavo ir gyvena sau…
– Mielai emigruotume, bet ir tam reikia pinigų!!!
– Tai išvažiuosit ir užsidirbsit…
– Taip, kai darbą gausim, gal ir užsidirbsim, bet kur gyvensim iki tol, kol užsidirbsim, kur dirbsim?.. Bent pradžiai reikia turėti pinigų šiek tiek, kol ten atsistotume ant kojų.
– Na, jei taip, tai nežinau… Niekuo padėti negaliu.
—
Publika ploja atsistojus ir klykia, šaukia – „Bravo!“
Juk kvailas tas žmogus, kuriam pagalbos reikia nuoširdžios…
Visi mes žinom, patarimo kainą brangią –
Tai tikro draugo pareiga pagelbėti kažkuo!
—
Tai pabaiga. Atsistoju. Nusilenkiu aktoriams. Nusilenkiu žiūrovams. Žinau, kad jie dar nieko nesuprato. Supras tuojaus…
Išsitraukiu pistoletą. Priglaudžiu prie smilkinio. Publika žiūri ir šypsosi. Galvoja, kad tai dar viena nevykusio, nors linksmo gyvenimo scena.
—
POOOOOKŠT!!!
—
Šį kartą jis buvo užtaisytas…
