Galvojau, ar reikėtų man tęsti įrašų ciklą, kuris pamėgintų po atskleisti tą lietuviškąją kainodaros paradigmą (jetau, kaip gerai skamba!), bet tai tema, apie kurią galima rašyti ir rašyti, pristatant, nagrinėjant, supažindinant ir t.t. vis kitą aspektą. Tiesiog čia yra neišsemiama tema, į kurią galima pažvelgti vis kitu rakursu.
Nors ankstesnė pastraipa skamba lyg savotiškas baigiamasis žodis, bet dar nesiruošiu baigti. Liko dar mažiausiai du įrašai be šito. Šito, kurio galėjo ir nebūti, nes įrašas apie žinomas ir labai lengvai identifikuojamas įmones…
Kalbant apie Lietuvos ūkį, tai, nors daugelį dalykų paveldėjome iš LTSR, nesugebėjome išsaugoti beveik visų pramonės objektų… Priežasčių čia yra daug: tam tikros ūkio šakos neturėjo perspektyvos, izoliuotos nuo resursų, kiti fabrikai/gamyklos paprasčiausiai buvo išvogti, dar kiti tiesiog nesugebėjo atlaikyti konkurencijos, atidarius rinką į ir iš Vakarų ir t.t. Taigi, šis įrašas apie du „prichvatizuotus“ fabrikus, kurie veikia iki šiol…
O ko jiems neveikti, jei jų produkcija turi paklausą?! Tiesa, iki krizės vieno jų savininkai gyveno puikiai, o kito… Tik krizės metu situacija pasikeitė – tie, kurie iki krizės buvo arti bankroto, išgyvena antrąjį renesansą, o tie, kurie dar neseniai klestėjo, dabar kenčia priešmirtinę agoniją.
Jau minėjau, kad abu buvo „prichvatizuoti“? Na, ir abu gamina praktiškai tą patį – tai pagrindiniai panašumai.Toliau eina praktiškai vien tik skirtumai.
Jei vieno atveju galima kalbėti, kad „prichvatizacija“ buvo nesąžiningas turto įgijimas, bet savininkai toliau stengėsi sąžiningai dirbti, plėtoti savo verslą, tai kita įmonė tęsė ta pačia „prichvatizacijos“ dvasia. Atlyginimai vokeliuose, juodoji buhalterija, neskaidrūs viešieji konkursai, valdžios „stogas“ – tai buvo antrosios įmonės klestėjimo priežastis.
Visa tai labai jautėsi kainos faktoriuje, nes sąžiningai dirbančios įmonės kainos buvo aukštesnės už tos… kitos… Nenuostabu, kad ta… kita… dažnai laimėdavo valdiškus užsakymus. Praktiškai iš to ir gyveno.
Kita, tuo metu, buvo atsidūrusi ties bankroto riba, bet gelbėjosi žvalgydamasi užsienio rinkose. Kito kelio išgyventi tiesiog nebuvo, nes, kai vietinėje rinkoje negali konkuruoti, belieka krautis lagaminus.
Ir štai atėjo krizė. „Užsiraukė valdiškos babkės“. Vokeliai sumažėjo. Darbuotojai išsilakstė. Dauguma į užsienius. Krizė skaudžiai smogė vieniems. Tačiau kiti…
Tuo tarpu kiti šiuo metu užversti užsakymais. Keliems metams į priekį. Eksportas, kuris leido iki krizės vos sudurti galą su galu, tapo pagrindiniu įmonės pragyvenimo šaltiniu. Nebaisi jiems krizė. Konkurencija irgi nebebaisi – pasibaigus krizei ir valdžiai vėl ieškant, kas galėtų padaryt, jie bus praktiškai vieninteliai… Kiti vargiai išgyvens, o jei ir išgyvens, nebebus tokie, kokie buvo…
susibalamutinau beskaitydamas kuri cia ta, kuri cia kita, ar ta yra kita… galejai sunumeruoti:)
Na, viena lai būna „gera“, kita – „bloga“. Iki krizės „gerai“ buvo blogai, o „blogai“ – gerai. Dabar yra atvirkščiai.
Hmm. niekaip realiu įmonių neatkasu..
(ir sunku įsivaizduoti, kaip iš valstybinių užskymų ir otkatus atidavinėti sugeba… ir dar vokeliuose mokėti). Ten gi balti pinigai.. juos „išgryninti“ brangu.
Kodėl sunku įsivaizduoti? Visi girdėjome, kaip valstybiniai projektai per jų vykdymo laikotarpį pabrangsta kelis kartus… O ir jų vykdymas būna: rangovai, subrangovai, o dar pinigai keliauja į obšorus, kol galiausiai niekas ir „nebeatkas“, kas ir kur. Popieriukuose viskas tvarkinga: darbuotojai dirba už minimumą, perkamos prekės ir paslaugos, pvz., žaliavos perkamos užpajamuojamos didesne įsigijimo kaina (joks ten mūsų VMI užsieniuose nesugaudys). Vienžo, schemos veikia.