Šiandien daug laiko praleidau, nagrinėdamas praeivio gyvenimo moterį. Bandžiau susipažinti, prisistačiau, o ji tik apsisuko ir vis sukosi nuo manęs – neišauklėta tokia…
Nors ne, praeivio išdresuota!
Šiūkštu, kad tik su kitais vyrais nepabėgtų!
Reiks ir man saviškes taip išmuštruot…
Na, ir į kurią pusę ji sukasi?!
Priklauso nuo to, ant kurios kojos stovi! O stovi…
O stovi tai ant kairės!!!
Vadinasi? Vadinasi, į kairę neina!!!
O jūsiškės moterys ant kurios kojos sukasi? Ant kairės? Tikrai? Esate tuo tikri? Ar tikrai? Tikrai, tikrai? O gal jums taip tik atrodo?
Pažiūrėkit įdėmiai į besisukančias moteris… Įdėmiai į kairiąją, po to į vidurinę, po to į dešiniąją, po to į vidurinę. Nepamatėte nieko įdomaus? Dar pažiūrėkit!
Per tą laiką, kol žiūrėsit, jūsų moterys ir į kairę, ir į dešinę spės nueiti…
Paskutinis sakinys iš šios dienos asmeninės karčios patirties? 😀
Neseniai išmokau naują žodį, kuriuo galiu dabar atsakyti į bet kurį klausimą ir pastebėjimą – „lotuliukas“… 😀
Vargšė mergaitė turi žaisti su mediniais rutuliukais. kol tėtis svetimas mergas studijuoja 😀
– Čia gi erotizmo viršūnė, Ovidijau! – tarė Vytautas Šapranauskas.
– Čia antierotika… – atsakė Ovidijus Vyšniauskas.
(Fone skamba televizorius ir „Chorų karai“ per TV3.)