Jei nedirbti labiau apsimoka…

…nei dirbti, tai kam tada dirbti! – tarė mano žmona ir padėjo pareiškimą ant stalo, kad išeina iš darbo. Na, jei tiksliau, rytoj planuoja padėti, bet šiandien ištarė šiuos žodžius.

Bepigu jai taip daryti, kai yra du pasiūlymai į naujas darbo vietas – protinga, graži ir veikli moteris darbo rinkoje yra paklausi! Šioje vietoje pasakysiu, kad pavydžiu savo žmonai ne todėl, kad pastaroji kažkodėl už mane paklausesnė, o todėl, kad viena iš tų vietų, kur ji gali įsidarbinti – mano svajonių darbas!

Nuo vaikystės svajojau dirbti žiniasklaidoje, bet kvietimo negavau, o pačiam vis trūkdavo iniciatyvos… Tokia nerealizuota svajonė, kuri galbūt vieną dieną realizuosis.

Kita vertus šis įrašas ne apie mano nerealizuotus seksualinius, tpfu, darbo norus… Šis įrašas – tai pamąstymai nūdienos aktualijų tema.

Ar man pasigirdo, ar rimtai, bet kažkas valdžioje sumąstė, jog reikia „štrafuot“ nelegaliai dirbančius?! Seniai laikas…

Tie, kurie seka mano tinklaraštį šiek tiek ilgiau nei mėnuo, turbūt prisimena mano maniją rašyti apie „blogus“ darbdavius, „skriaudžiančius“ darbuotojus… Ne, mano vertybinė pozicija nepasikeitė – aš vis dar esu „silpnesniųjų“ pusėje.

Kita vertus, nelegalus darbas nėra vien darbdavio problema – šiuos reikia skalpuoti (tiesiogine prasme) už kiekvieną nelegalą, kiekvieną centą vokelyje ir pan. Skalpuoti taip, kad kiti nebenorėtų…

O darbuotojai? Na tie, kurie gauna vokelius ar dirba nelegaliai?..

Šiuos irgi reikia skalpuoti, kad iškraipo darbo rinką, leidžiasi išnaudojami pigiau ir pan., ir t.t. Esmė yra ta, kad, jei viena įmonė valytojai moka atlyginimą baltais, kita – juodais, abi valytojos uždirba mizerį, bet viena džiaugias, kad uždirba daugiau, o kitas negali padidinti algos, nes visgi tokia yra valytojos darbo kaina rinkoje – mizeris! O ar su mokesčiais, ar be, darbdaviui nėra svarbu…

Galėčiau kalbėti ir kalbėti, bet prisiminsiu gal jau minėtą pavyzdį… Žinau įmonę, kuri turbūt metus laiko neranda valytojos viename iš didžiausią bedarbystės lygį „laikančių“ Lietuvos didmiesčių. Tiesiog nėra kam dirbti!

Problema su įmone yra ta, kad ten dirba idealistai, stropiai besilaikantys Lietuvos Respublikos įstatymų… ir siūlantys darbuotojams rinkos „rodomą“ atlyginimo dydį – minimumą. Durneliai, ar ne?..

Esmė ta, kad ateina pas juos moterėlės ir vyrukai valytojo pozicijai užimti vienas po kito, bet… Bet jie prašo, siūlo, rekomenduoja įmonei savo „variantus“. Deja, nei vienas nėra tiesiog įsidarbinimas „legaliai“.

Beveik visi yra socialiai remtini vienokia ir kitokia forma ir jie sutinka dirbti už minimumą vokelyje… Taip, problemų yra ir socialinėje rūpyboje, bet ia truputį „kita opera“.

Kiti siūlo darbintis, bet už juos dirbtų vėl kitas žmogus, apsimesdamas pirmuoju… Na, čia irgi tam, kad pajamas nuslėptų.

Dar yra tokių, kurie nori vokelio, nes krizė… Čia tie, kuriems valytojo darbas „ne prestižas“, o ir CV geriau atrodys po krizės, jei nesuterši jo valytojos darbu.

Taigi, jau kone metus laiko vieną dieną per savaitę direktorius, administracijos darbuotojai pasiraitoja rankoves ir eina „mėšlo mėžti“. Žinoma, talkos suteikia naudos kolektyvinės dvasios formavimuisi, bet ir „tūsai“ turi tokį poveikį… O ir dirbti nereikia… Kai kuriems patogiau „tūsintis“ ir, patogumo labui, samdyti žmogų „nešvariam darbui“.

Taigi, „jei nedirbti labiau apsimoka, tai nereikia dirbti“ principas iš tikro galioja ir smarkiai įtakoja darbo rinką bei atlyginimus. Kitaip sakant, rinka yra kraipoma, iškraipoma ir perkraipoma…

Įdomiausia, kad tokioje situacijoje nėra win-win-win ar nors vieno win situacijos: valstybė nesurenka mokesčių, darbuotojai nekaupia pensijų, darbdaviai – „nesiorientuoja erdvėje“… Visi pralaimi!

O kur dar infliacija?! Nepaisant to, kad dviejų vidutinių atlyginimų trijų asmenų šeimai vos vos beužtenka galą su galu sudurti, kainos kyla, paklausa yra…

Kartą paklausiau vienos baldų įmonės vadovo, kodėl jis nemoka „baltų atlyginimų“, o tas man atsakė: „Aš žinau, kiek atiduodu, tad viską susigrąžinu per kainą su kaupu.“ Ne visai tiksliai, bet esmė perteikta – didžiuojuosi savimi.

Vis dėlto, grįžtant prie įrašo ištakų, pasakysiu, kad mano žmonai apsimoka nedirbti ne tiek dėl socialinių išmokų – bedarbio „pašalpą“ gautų… Jai apsimoka nedirbti, nes ji tiesiog daugiau uždirbtų nedirbdama.

Ne, šį kartą ne apie socialines išmokas kalbu. Nedirbdama ji išleistų mažiau – „atsiminusuotų“ tos išlaidos, kur išleidžia dėl darbo.

Šitas „atsiminusavimas“ yra gerokai didesnis už atlyginimą, kurio, deja, darbdavys nemoka… Nemoka, nepaisant to, kad gauna iš LDB subsidiją pusei atlyginimo dydžio (skiriama ir motinoms, grįžtančioms iš motinystės atostogų)… Nemoka net tos pusės…

Didžiuojuosi savo žmona, kad, nepaisant nežinomybės dėl ateities, visgi išdrįso pasakyti svoločiui, kad pas jį nedirbs…

Ech, kad taip visi vieną dieną suvoktų, kad nemokantis laiku atlyginimų ar mokantis juos vokelyje, ar kitus „izdivonus“ darantis darbdavys nėra vertas to, kad kažkas jam dirbtų… Tada visiems būtų geriau! Vien jau todėl, kad ir atlyginimai darbo rinkoje susinormalizuotų su laiku… Tereikia, kad nedirbti labiau apsimokėtų.

Tagged , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos