Sakoma, kad tada, kai esi turtingas, tave ir dievai myli. Dar sakoma, kad turtas gamina turtą. Juk visiems žinoma, kad pinigai daro pinigus, o dar didesni pinigai daro dar didesnius pinigus. Ech…
Šita tema galima rašyti ir rašyti daug, gilintis į socialinės nelygybės paradigmą ir galiausiai nutarti – „kapitalas, turtas, pinigai yra blogis!“ Tačiau dabar man kitas dalykas įdomesnis – žmogiškieji santykiai. Tiksliau turtinis santykis šeimoje. Šeimoje tarp brolių ir seserų.
Ne, kalbėsiu ne apie turto dalybas, mirus vienam iš protėvių. Praktiškai beveik visos istorijos yra linksmai banalios, kai kalbama apie turto pasidalinimą tarp mirusiojo vaikų ir vaikaičių. (Kada tie žmonės susiprotės savo turtą padalyti taip, kad vaikai nesipeštų? Kada anie supras, kad gal ir neverta savo mirčiai kaupti tiek, kad į grabą netilptų?..) Šiandien man, po gana ilgo nerašymo norėtųsi parašyti banalią, bet įdomią istoriją apie vaikus, kurie vieną dieną suaugo…
—
Kažkada viename kaimiškame regione gyveno tradicinė lietuviška šeima – tėvas, motina, pora karvučių, kiaulytės, vištytės ir dar šeši pirmų dviejų vaikučiai. Vaikučiai augo kartu, draugiškai, viens už kitą stovėjo. Nieko aniems netrūko!
Užaugo. Viens tapo gydytoju, kitas mokytoju, siuvėja ir t.t. Na, ne taip jau svarbu, kuo kas ir kodėl tapo. Čia svarbu tai, kad visi šeimos vaikai sukūrė savo šeimas ir toliau jaukiai gyveno.
Žinoma, vienoms naujosioms šeimoms sekėsi geriau, anie sparčiai kilo visuomenė laipteliais. Kiti… Na, kiti irgi buvo padorūs ir mylimi žmonės. Deja, nelabai jiems sekėsi turtą kaupti… Tačiau juk šeima lieka šeima!? Šeima lieka šeima, kad ir kas benutiktų…
Taigi, anie po šiai dienai puikiai bendrauja, turi savo vaikučių, svečiuojasi vieni pas kitus, bet… Štai čia ir prasideda tai, apie ką ir norėjau šiandien parašyti – svečiuojasi ir veža dovanas…
—
Ką padovanoti turtingam? Kažką gero ir brangaus… Ką padovanoti vargšui? Kažkokį šūdą, atsiprašant… Brangus laikrodis prieš kažkokį „kitaicką“. Drabužiai: „lopatynas“ vs. kažką iš Milano (na, blogiausiu atveju tinka ir Gelažninkas ar koks ten)… Maistas: pyragai vs. paprastučiai batonai su indeliu užtepamos rudos kakavinės masės.
Taip taip, nejuokauju! Važiuojant pas vienus giminaičius praleidžiamos valandos virtuvėje, kepant kokį tai skanumyną pagal naują receptūrą, o pas kitus – einama į „Maximą“ batono su šokoladiniu sviestu nupirkti. Galima net nespėlioti, kurie iš giminaičių turtingesni, o kuriems tas pyragas, dėmesys būtų svarbesnis…
—
Keista, bet patys apie tai nesusimąsto… Keista, bet tokia nelygybė egzistuoja… Kiekvienam pagal nuopelnus! Kiekvienam pagal poreikius!
Tačiau pavydas… Pavydas užgniaužiamas ir egzistuoja. Visų nelaimei, jis kartais prasiveržia. Ir giminės ilgai… labai ilgai nebebendrauja…
—
Koks šios istorijos moralas? Ne moralizuoti norėčiau. Tiesiog galvoje skamba: „Mylėk savo artimą, kaip save patį!“ Deja, turtingas ir meilės nusipelno daugiau…
Paskutiniame sakinyje galbūt norėjai parašyti, kad gauna, o ne nusipelno daugiau? 🙂
Ne, tą ir norėjau parašyti… 😉 Tik manoji prasmė parašyme gal būtų aiškesnė, jei būčiau žodį parašęs kabutėse…
Manau dovanos turi būti matuojamos ne pinigais. Juk daug mieliau gauti nuoširdžiai išrinktą dovaną kuri galbūt nėra labai brangi, bet būtent tau reikalinga. Taip parodo, kad tikrai tave pažįsta, žino kas tau patinka ir t.t. Manau tai daug geresnė dovana nei banali brangi dovana kaip kvepalai ir t.t., kuri skirta pasididžiuoti, kad kažką dovanoji…
Tai tinka tiek turtingam, tiek neturtingam žmogui, kuriam norima kažką padovanoti.
Onutė yra Marytės ir Valentinos sesuo. Visos trys turi tris dukras: Liepą, Kristiną ir Laurą. Visų trijų amžiai skiriasi po kažkiek metų. Kai gimė Liepa, Marytė ir Valentina veždavo jai naujas lėles, drabužėlius ir t.t. Kai gimė Kristina, Onutė ir Valentina veždavo joms naujas lėles, dviratukus ir kitus žaislus. Kai gimė Laura, Onutė ir Marytė… Suvežė tai, kas liko… Mažiausio vaiko problema? Mažesniam viskas, kas lieka iš vyresnių pusseserių? Bet juk Kristina irgi jaunesnė už Liepą. Jai visos dovanos perkamos buvo naujos… Gal esmė ta, kad ne vaikas jaunesnis, o ta, kad Valentinos šeima vargingiausia iš visų trijų?…
O galbūt tie kas vežė dovanas irgi prasčiau gyvena šiuo metu? Ir negi iš tikrųjų pats atkreipi dėmesį į tokius niekus ar kažkas kitas atkreipė tavo dėmesį? :-/
Atkreipė dėmesį. O kad prasčiau gyventų… Na, tikrai ne, netgi geriau… Ir ne niekai, o požiūris į žmogų. Marytė važiuoja aplankyti giminių su dviemis krepšiais dovanų. Onutei veža tai, kas nauja, Valentinai tai, kas liko… Tuo pat metu. Laimei, jei pirma užsuka pas Onutę, bet, kai per neapsižiūrėjimą patenka pas Valentiną pirmiau ir Laurutė apkrausto krepšius ir randa, kad jai lėlytė be rankytės, o kitam maiše visai nauja… Verkia vaikas, nesuprasdamas, kodėl jai lėlytė sužeista, o Lieputė gaus naują.